Naujoji karta

.2.

Jie kažką kalbėjosi tarpusavyje. Nuleidau akis į kuprinę su išmėtytais užkandžiais. Galėjau ilgiau ištverti be maisto, tačiau apmaudu, kad negalėsiu jų paragauti per tuos mulkius.

-Aš nebepriklausau Apolai,- bandžiau įtikinti.- Net jei ir esu ieškoma, priduodami mane patys papulsite. Iš manęs jokios naudos. Kad ir kas ką sako, Apola tikrai jūsų neapdovanos.

Jiedu atsisuko į mane. Mergina susikrimtusi. Tuo tarpu vaikino piktas žvilgsnis išreiškė, kad dar kartą norėtų man trenkti. Kuo puikiausiai juos supratau. Apolos karių niekas nemėgo. Mus laikė bejausmiais žudikais arba tiesiog bijojo.

-Tu mums reikalinga,- prabilo mergina.- Po to tave paleisime.

-Gal ir ne,- vyptelėjo vaikinas nusisukdamas.

-Liaukis,- sudraudė tamsiaplaukė. Ji trumpam žvilgtelėjo į mane.- Ji juk mane paleido.

Prunkštelėjau, kol jiedu mane apkalbėjo. Turiu rasti progą pabėgti. Vaikinas atrodė apsukrus, gal ir neprilygo Apolos kariui, tačiau turėjo storą odą. O mergina labiau vadovavosi savo širdimi. Visgi jie išgyveno ir nepakliuvo Apolai ar parazitams. Kad ir ko jiems iš manęs prireikė, jie nėra visiški kvailiai.

-Likime čia nakčiai,- tarė mergina.

-Tai jau tikrai ne,- įsiterpiau suklusdama. Gal visgi jie ir ne tokie protingi.- Mes jau ir taip triukšmavome, čia gali būti parazitų.

-Tavo nuomonės niekas neklausė,- atšovė vaikinas ir stumtelėjo mane link baseino.

Jie sugalvojo įsikurti būtent baseine. Atviroje vietoje. Iš kur sunku pabėgti.

Nušokome žemyn. Turėjau atsargiai nusileisti. Surakintomis rankomis pasirėmiau į grindinį, kad nepadaryčiau staigesnio judesio ir manęs nenukrėstų elektra. Apolos išradimai tikrai buvo įspūdingi.

Netrukus mergina įžiebė ugnį iš ugniakuro. Šis prietaisas man priminė sumuštinių kepyklę ir buvo nepatogus nešiotis. Tačiau tai buvo ateitis, kurioje nebereikėjo kurti laužų, apie kuriuos girdėjau tik istorijose. Net atėjus pasaulio pabaigai naudojomės saulės baterijomis, nes elektra jau mažai kas buvo aprūpinama. Visgi Pavojingojoje zonoje, kurios neapsaugojo Apola, reikėjo prisiminti ir senesnių dalykų, kurie dar tik buvo pakeičiami naujovėmis. Apola to mokė savo karius. Mokė išgyventi bet kokiomis sąlygomis.

Mane pastatė į kampą kaip kokį mažą vaiką. Atsisėdau irzliai atsidusdama. Kuo garsiau norėjau išreikšti nepasitenkinimą.

-Kuo tu vardu?- paklausė mergina. Ji šildė sriubos miltelius. Greitas ir ganėtinai sveikas maistas skubantiems. Arba išgyvenantiems apokalipsę.

-Kam tau reikalingas mano vardas?- šaltai atkirtau žiūrėdama į oranžinę liepsną. Šešėliai šokinėjo ant baseino sienų.

Mergina nusijuokė.

-Aš Amara, jis Aleinas,- pristatė ji pažiūrėdama į mane. Ji buvo viena iš tų nuoširdžių merginų, kurios gali save paaukoti dėl kitų.- Ar turi savo grupę, bendruomenę? Ar ir jie pabėgę iš Apolos? Mes tai turime bendruomenę, tačiau dažnai keliaujame. Visgi žinome, kad turime kur sugrįžti.

-Nepasakok jai visko,- burbtelėjo Aleinas. Jis sėdėjo prie laužo maišydamas sriubą virš ugnies.- Ji viena. Todėl ir slėpė Apolos simbolį.

Sugavau jo žvilgsnį. Gudrus šmikis.

-Ksyla,- pasakiau.- Mano vardas Ksyla. Ir būtų puiku, kad atiduotumėte mano kuprinę.

Amara šyptelėjo. Jos skruostuose atsidaro duobutės.

-Nori sriubos, Ksyla?

Aleinas krenkštelėjo nepatenkintas, bet Amara jo nepaisė ir stumtelėjo man indą.