Naujoji karta

.1.

Kai pirmą kartą apie tai išgirdau, laukiau eilėje pas gydytoją. Sirgau paprastu gripu. Tada net nebuvo kažkokia gripo epidemija. Tiesiog persišaldžiau prie ežero, kai atostogavome su šeima, pradėjau kosėti, pakilo aukšta temperatūra. Mama mane iškart nuvežė pas gydytoją.

Kai per televizorių paskelbė, kad išplitęs nežinomas virusas nusinešė daug daugiau gyvybių nei buvo tikėtasi, žmonės sunerimo, kaip ir būdinga tokiai situacijai. Pradėjo šnibždėtis, linguoti galvas, ore pasklido panika. Mama tuo tarpu patikrino laikrodį, kada pagaliau prieisime prie gydytojo.

Žinoma, Europos virusas dar nebuvo pasiekęs. Pirmiausia jis įsisiautėjo Jungtinėse Amerikos Valstijose. Žinias pradėjo transliuoti ne tik vakarais, bet ir dienomis po kelias valandas. Nuolat buvo pranešamas mirusiųjų skaičius ir kartojama, kad nepanikuotume, plautume rankas ir vengtume viešų vietų. Niekas tiksliai nežinojo, kas tai per virusas ir kaip juo užsikrečiama. Galbūt todėl žmonės kitapus vandenyno jautėsi saugesni. Neva tik Amerikoje gali vykti tokie dalykai.

Visgi po mėnesio paaiškėjo, kad virusas išplito dėl Kalifornijoje vykstančių bandymų. Kažkokioje laboratorijoje mokslininkai ieškojo vaistų nuo sunkiai pagydomų ligų, todėl jiems reikėjo eksperimentuoti su pavojingu virusu, kurį patys sukūrė. Tai buvo virusas, kuris turėjo išgydyti žmones ir sukurti imunitetą visam gyvenimui.

Po dviejų mėnesių nesuvaldoma liga pasiekė Europą.

Po savaitės mirė pirmasis virusu užsikrėtęs lietuvis.

.

Jau buvo praėję metai nuo pirmosios viruso aukos. Tik jo niekas jau nebevadino virusu. Tai buvo svetimkūnis, kurį Kalifornijoje vakcinavo keturiems vėžiu sergantiems žmonėms. Jį vadino parazitu. Gyvas organizmas, kuris, pasirodo, gebėjo mąstyti.

Jis turėjo prisitaikyti prie žmogaus organizmo ir sunaikinti blogąsias vėžines ląsteles. Kitaip tariant, parazitas buvo didvyris kovojantis prieš blogį. Tie keturi žmonės pasveiko po poros mėnesių. Vėžio neliko nei ženklo. Kai parazitas išnaikino visą blogį, jis turėjo susinaikinti pats. Tokia buvo jo paskirtis ir lemtis. Visgi ne be reikalo jis vadinosi parazitu, o ne kitu mielesniu pavadinimu. Tai buvo gyvis, kuris nenorėjo palikti savo naujo kūno ir sugebėjo plisti.

Man tada buvo trylika. Mokykloje smarkiai sumažėjo mokinių. Mano brolio darželis užsidarė, tad jis buvo paliktas pas tetą. Mamos darbe taip pat sirgo daug darbuotojų, sandėlis ketino užsidaryti.

Kažkur skrajodama mintyse sėdėjau suole pasirėmusi ranką. Mokytojas ant holograminės lentos sprendė sudėtingas lygtys. Niekas nesiklausė. Gal tik keletas braižė kažką savo planšetėse.

-Ką nors supranti?

Krūptelėjau gerokai per smarkiai. Net keliu trinktelėjau į stalą.

Į mano pusę žiūrėjo mano klasiokas Nikas. Pasukau galvą, patikrindama, ar jis tikrai žiūri į mane. Aš neturėjau draugų. Buvau nedrąsi, net pažvelgti kam nors į akis normaliai negalėjau. Mano vienintelės draugės, su kuriomis kartais pabendraudavau per pertraukas, buvo tokios pat atsiskyrėlės, kaip aš. Bet ir su jomis neturėjau bendros kalbos.

-Taip, aš tavęs klausiu,- patikino Nikas lyg būčiau garsiai paklaususi, ar į mane kreipiasi.

Papurčiau galvą sutraukdama pečius. Daugelis manė, kad gerai mokausi. Nebuvau prasta mokinė, tačiau mama nuolat kalė, jog galiu stengtis būti dar geresnė ir pasiekti daugiau nei ji sugebėjo.

-Galėtų visus išleisti namo,- sumurmėjo Nikas pasisukdamas šonu. Nemačiau klasėje jo draugelių. Jie tikriausiai irgi nebelankė mokyklos. Nesuprantu, kodėl dar nepaskelbė karantino. Tarsi laukė tinkamo mirusiųjų skaičiaus.