Naujoji karta

.4.

Jau buvo pilnai prašvitę. Septinta ryto. Prasėdėjau beveik valandą nepajudėjusi. Visgi kojos užtirpo. Turėjau atsistoti.

Aleinas negrįžo. Man nepatiko pažadai. Nenorėjau būti įsipareigojusi. Tad bent jau nutariau pagerbti Amarą.

Susiradau kastuvą iš sandėliuko ir kieme iškasiau duobę. Sugalvojau palaidoti senoviniu būdu. Retai kas dar rinkosi šią tradiciją. Bet prisimenu, kad taip laidojome mamos senelį.

Su visu kilimu nuvilkau Amarą iki duobės. Tada užkasiau palikusi gauburėlį. Nuskyniau gėles, kurias prižiūrėjo robotas - dėžė su laistytuvu. Gavau iš jo papeikimą.

Kiemas buvo gražus. Kol robotas veiks, ši vieta bus prižiūrėta. Amarai pats tas. Nepažinojau jos, bet atrodė linksmas ir pozityvus žmogus. Tikiuosi, kad ji atgims kitame gyvenime, kur kas geresniame nei šis.

Užsidėjusi kuprinę ant pečių patraukiau į garažą. Namie radau pultelį, tad pakėliau garažo duris. Čia stovėjo du automobiliai. Vienas uždengtas brezentiniu audiniu, o kitas elektromobilis varomas saulės energija. Vienas iš naujausių modelių. Nuskilo.

Baterija buvo pusiau įkrauta, tad pradėjau ieškoti papildomos baterijos. Mašinoje jos nebuvo. Atidarinėjau visas spinteles, bet radau tik keistas dideles plastikines taras.

Staiga išgirdau, kaip nutraukiamas brezento audinys. Atsistojau lyg įgelta. Garaže stovėjo Aleinas ir žiūrėjo į raudoną automobilį.

-Namo šeimininkas turi skonį,- prakalbo lyg niekur nieko vaikinas. Jo akys buvo patinusios ir paraudusios, bet veide žaidė šypsena.- Ar žinai, kad šie automobiliai išnyko prieš beveik šimtą metų? Jie dar buvo varomi iš naftos gaminamu kuru. Labai teršė aplinką. Rodos, šeimininkas gavo visišką originalą. Paieškok kuro. Turėtų būti gamtinio arba vandenilio.

Spoksojau į jį nemirksėdama. Aleinas atrodė lyg kitas žmogus. Rankose neturėjo ginklo. Tik kuprinę ant peties.

Nejučia jis priėjo prie manęs. Atsitraukiau per žingsnį, tačiau tada jis pasilenkė prie spintelės.

-O štai ir kuras.

Nesuvokiau, ar man bėgti, ar išlaukti. Koks keistas vaikinas. Prieš kelias valandas nužudžiau jo draugę, jis rėkė ant manęs ir ketino nušauti, o dabar kalbėjo lyg būtume susitaikę.

-Negalvok bėgti,- sudraudė tarsi perskaitęs mano mintis.

Aleinas atsistojo žiūrėdamas į mane. Štai, tas žvilgsnis sugrįžo. Šaltas, niekinantis žvilgsnis.

Man būtų vieni juokai su juo susigrumti. Galėčiau užšokti ant mašinos. Garažas atidarytas.

Mintyse susidėliojau vaizdą, o tada veikiau. Visgi Aleinas pamatė, kur krypsta mano akys. Mečiausi pro tarpą tarp automobilių, bet jis irgi buvo greitas. Pajutau, kaip pagauna mane už rankos.

Trūkteliu atgal. Riešą apgaubia šaltas plastiko gabalas.

-Sakiau nebėgti,- tarė Aleinas.

Pažiūrėjau žemyn. Jis surakino mudviejų rankas.

Aleinas tikriausiai psichopatas.

Nusijuokiau pakėlusi galvą į jį.

-Manai, mane sutrukdys tai, kad abu nukrės elektra? Aš galiu ją atlaikyti.

-Aš irgi,- trumpai atsakė jis įbedęs akis tiesiai į manąsias.- Nori išbandyti?

Suraukiau antakius. Tada Aleinas atlaikydamas mano žvilgsnį trūktelėjo ranką.

-Stok!- šūktelėjau sulaikydama jį. Mano kvėpavimas padažnėjo. Mažai trūko, kad pasileistų elektros srovė iš antrankių.

Neįvertinau Aleino. Jo pyktis man buvo padidėjęs, o netekties skausmas neprilygo elektrošoko nupurtymui. Vaikinas buvo pradingęs kelias valandas. Tik tai nereiškė, kad jis susitaikė su Amaros mirtimi. Tad surakinęs mudviejų rankas jis tik įgavo didesnę galią.