Naujoji karta

.3.

*Dabar*

Buvau primigusi, kai kažką išgirdau. Krūptelėjau. Tada prisiminiau, kad esu surakinta ir geriau nedaryti staigių judesių.

Baseiną apšvietė silpna saulės baterija pakrauta lempa, kuri dar ir šiek tiek šildė. Priešais mane kitoje pusėje gulėjo Aleinas ir Amara, abu įsisiautę į miegmaišius. Nebuvo labai šalta, bet man tikrai praverstų irgi koks apklotas.

Vėl pasigirdo triukšmas. Nuaidėjo per visą patalpą. Tarsi kažkas būtų užkliuvęs metalą.

Pirmas pabudo Aleinas. Jis akimirksniu atsisėdo, apsidairė, o tada pažiūrėjo į mane.

-Čia kažkas yra,- sušnibždėjau.

Gerai nemačiau jo veido, bet vaikinas mane ignoravo. Svarbiausia įsitikino, kad ne aš triukšmauju.

Garsas priartėjo. Pasukau galvą įsiklausydama. Slenkantys žeme žingsniai ir prislopęs urzgimas. Tai nebuvo žmogus.

Aleinas kaipmat pažadino Amarą. Mergina kietai miegojo, kas tikrai nepravertė šiais laikais, bet tuoj susigaudė, kad reikia pakuotis daiktus.

Tik kažin, ar tam buvo laiko. Pamačiau prie baseino krašto tris vilkus. Tris parazitu užkrėstu plėšrūnus.

Parazito viso gyvenimo tikslas - plėstis ir išgyventi. Tai protingas organizmas. Galvoja kaip vienas. Todėl parazitas galėjo užgrobti ne tik žmogų. Jam buvo svarbu, kad bet kokia gyvastis jį galėtų pernešti. O tada jis jau rinkosi, kur apsigyventi.

-Atlaisvinkit mano rankas,- sušnypščiau atsistodama ant kojų.

Amara pažiūrėjo į mane, tada į vilkus. Parazitas jau kurį laiką juos kankino. Gyvūnų kailis buvo praretėjęs ir žaizdotas, iš kūno raizgėsi juodi čiuptuvai. Nors ir suvokiau, kad vilkai jau nebejaučia skausmo, vaizdas suspaudė širdį.

Visgi jie dabar buvo kur kas pavojingesni nei užkrėsti žmonės.

Amara jau ketino prieiti prie manęs, bet Aleinas ją sustabdė.

-Bet ji mums gali padėti,- nesutiko mergina.

-Ji gelbės savo kailį,- atkirto Aleinas ir išsitraukė ginklą.

-Kvailiai,- burbtelėjau. Pajutau kylantį pyktį. Dabar tikrai gelbėsiu tik save.

Mums besiginčijant vilkai užuodė grobį. Tiksliau parazitas. Trys nauji kūnai. Žinoma, aš buvau atspari, bet parazitas to nežinojo, kol manęs nepalietė.

Jie įšoko į baseiną. Lėtai artėjo link mūsų. Urzgimas buvo labiau panašesnis į gargaliavimą. Jiems už burnos dribo juodos seilės. Gyvūnai buvo visiškai neatsparūs parazitams. Tačiau nors ir pavykdavo juos lengviau užgrobti nei žmones, jų kūnai greičiau irdavo. Todėl parazitui reikėjo persikelti. Kitu atveju jo dalis mirs kartu su vilkais.

-Amara lipk,- paragino Aleinas pasiėmęs kuprinę. Tada pasuko galvą į mane.- Tu irgi.

Amara jau buvo pradėjusi lipti kopėčiomis iš baseino, tačiau vienas iš vilkų šoko link mūsų. Sušukau atkreipdama Aleino dėmesį. Visgi vaikinas nespėjo taip greitai susigaudyti. Sukandau stipriai dantis ir mečiausi link vilko.

Pirma mane nukratė elektra. Apoloje taip buvo nutikę ne kartą. Iš dalies buvau prie to pripratusi. Bet skausmas vis tiek sutraukė visus raumenis.

Šaukdama petimi nutrenkiau vilką. Kažkiek elektros turėjo pereiti ir jam, tačiau jį atjungė mano smūgis.

Kelias sekundes vaizdas išsiliejo prieš mano akis. Giliai alsavau, kojos sulinko, todėl parkritau.