Naujoji karta

.7.

*Dabar*

Vaura tikrai mane atpažino. Ji pati nebuvo labai pasikeitusi, tik akyse neliko jokio naivumo ir noro prisidėti prie geresnio pasaulio. Vien tik šaltis ir Apolos prapūstos smegenys.

-Sveika sugrįžusi, Ksyla.

Ji kilstelėjo lūpų kamputį ir atsistojo pasiruošdama kovai. Viena, be jokio pastiprinimo mūsų suėmimui. Kad ir kas dabar vadovauja Apolai, žinojo, ką daro, išsiunčiant tik Vaurą.

-Aš trumpam,- atsakiau stovėdama ramiai.

Galėjau tai sau leisti. Ką jau ką, bet per tiek metų Apoloje ir dar metus praleidusi viena, įgijau pasitikėjimo savimi. Aplinkybės privertė sustiprėti. Senoji aš nebūtų išgyvenusi.

Padėjau dešinę koją priekin ir ties liemeniu iškėliau sulenktas rankas. Vaura pasekė mano pavyzdžiu ir taip pat pasiruošė kovai. Tačiau ji nelaukė ir iškart mane puolė.

Mudvi niekada nekovojome viena priešais kitą. Bet abi buvome silpnesnės, nugalėtos kitų. Apoloje dažnai vykdavo dvikovos. Taip mums augindavo storesnę odą. Tačiau ne kovos menai padėjo įgauti stiprybės. Dvikovose galiodavo griežtos taisyklės, prižiūrėtojai sustabdydavo, jei dvikova pereidavo į peštynes. Bet tai nereiškia, kad būdavo išvengta kraujo. Jau nežinau, kiek kartų man buvo praskelta lūpa ar antakis, o iš nosies pastoviai varvėdavo kraujas. Naktimis verkdavau, kad tik nereikėtų su kuo nors kautis. Taip buvo pirmus dvejus metus. Vėliau kažkas manyje pasikeitė. Baimė nedingo, tačiau nieko nebejaučiau.

Vauros nemačiau nuo tada, kai pabėgome. Per tą laiką ji gerokai sustiprėjo. Mergina smogė man į paširdžius, o tada į smakrą. Laimei, spėjau sukąsti dantis, nors smūgių neišvengiau. Sulėtėjau be treniruočių. Apoloje už tai man skirtų bausmę.

Ji atsitraukė duodama man laiko atsigauti. Jau senokai nekovojau su Apolos kariu. Net tokie sumušimai jau buvo užsimiršę. Jaučiau sopantį skausmą ties krūtinės ląsta, kvėpavimas šiek tiek sutriko, bet užteks kelių minučių, kad atsigaučiau.

-Juk žinai, kad nei tu, nei tavo draugai iš čia neišeis,- mestelėjo Vaura.

Ji keliais šuoliais atsidūrė prie manęs ir užsimojo, tačiau pagavau jos kumštį ir pasukau ranką apsukdama ją. Tuomet paguldžiau ant grindų lauždama ranką už nugaros ir prispausdama ją keliu.

Tai nebuvo lengva, kaip vaizdavausi. Giliai kvėpavau, širdis daužėsi, kaip pašėlusi.

-Buvai menka mergiotė,- išrėžė Vaura.- Tik dėl Niko tapai tuo, kas dabar esi.

Sugriežiau dantimis. Žinoma, kad ji turėjo man priminti Niką.

-Galbūt. Bet dabar aš gyva, o Nikas ne.

Iš tiesų ne jis mane pakeitė. Tai Apolos nuopelnai. Ji pakeitė Niką, o jis norėjo, kad sustiprėčiau, kad išmokčiau išgyventi. Buvau jo mokinė ir kurį laiką nesupratau, kad jis mane verčia į tokią karę, kokios būtent reikėjo Apolai.

-Jam nereikėjo pabėgti.- Netikėtai Vaura išsivadavo visa jėga nustumdama mane. Praradau pusiausvyrą, bet išsilaikiau parklupusi ant vieno kelio.- Nikas turėjo paklausyti manęs.

Man jau užteko kalbų apie jį. Vaura jam jautė simpatiją, tikriausiai pavydėjo, kad daugiau dėmesio skyrė man. Bet man buvo nė motais. Nebenorėjau prisiminti Niko.

Vaura puolė šaukdama pro sukąstus dantis. Pašoko sugniauždama kumštį.

Apola mus visus pakeitė. Ne visiems tai išėjo į naudą, bet aš buvau išimtis. Neįmanoma pamiršti visų treniruočių ir mokymų. Tai jau buvo įskiepyta mano genuose.