Naujoji karta

.5.

*Dabar*

Man užėmė kvapą. Lyg būčiau panardinta į ledinę upę.

-Apolai papuolė du vaikai iš mano bendruomenės.

Vos girdėjau, ką pasakojo Aleinas. Mano ausyse spengė.

-Kartu su Amara ketinome sugauti Apolos karį ar darbuotoją ir priversti jį įvesti mus vidun. Bet pasitaikei tu ir tai kur kas geriau.

-Ne,- staiga nukirtau. Juk turėjau šansą pabėgti. Kodėl juo nepasinaudojau. Nejau dabar teks šokti iš važiuojančios mašinos.- Pabėgau iš Apolos prieš metus. Manęs ieškojo ir tikriausiai vis dar tebeieško. Man ten pavojinga grįžti. Be to, tiems vaikams jau per vėlu.

-Būtent,- nepasidavė Aleinas.- Tu iš ten pabėgai. Vadinasi, tai įmanoma.

Nes buvau ne viena. Nes ne aš sugalvojau pabėgimą. Maniau, kad tada mirsiu.

Man pradėjo trūkti oro. Jau seniai neturėjau priepuolio. Nusisukau į kitą pusę, kad Aleinas nepastebėtų.

-Tu man skolinga,- pratarė vaikinas rimtesniu balsu.- Kai pamačiau, ką padarei, norėjau tave nušauti. Ir būčiau tai padaręs, bet suvokiau, kad esi reikalinga. Amara norėjo išgelbėti tuos vaikus, tad užbaigsiu mūsų misiją, o tu man padėsi. Po to galėsi eiti savais keliais.

Jei liksime gyvi. Apola turi griežtą saugumą. Už nepaklusnumą baudžiama. Po pabėgimo liko perpus mažiau pirmos kartos atspariųjų, tad jie ieškojo toliau. Dabar Apoloje antra karta, o nauji kariai kur kas labiau paveikti. Nežinau tiksliai, kas ten dabar dedasi, bet jau tada Apola buvo pradėjusi taikyti naujus metodus. Naujus bandymus, kiek atsparieji gali atlaikyti.

Nepasakiau, kad sutinku. Visą kelią kramčiau lūpą ir draskiau rankas nagais. Mano tylą Aleinas užskaitė kaip sutikimą bendradarbiauti.

-Ar turi planą?- paklausiau, kai sustojome miške ant kalvos. Už jo prasidėjo Apolos teritorija. Nelipdama iš mašinos žiūrėjau į netoliese esančią elektrinę tvorą ir didžiulį pilką pastatą. Mano pilvą sutraukė prisiminimai.

Aleinas išlipo ir nuėjo prie bagažinės. Pasekiau paskui jį.

-Vesi mane į Apolą, kaip tvarką pažeidusį pilietį. Kadangi turi simbolį, tave apsauga praleis. Vidų pažįsti geriau nei aš, tad taip surasime vaikus. Jie dvyniai - berniukas ir mergaitė, keturiolikos.

-Tai ne planas,- papurčiau galvą jausdama kylantį nerimą.- Kiekvienas simbolis yra unikalus. Tai kodas skiriantis mane nuo kitų karių. Galbūt sistema mane praleis, bet duomenys pasieks darbuotojus. Tada mane atpažins ir norės sugauti. Be to, Apola milžiniška. Neaišku, kur ieškoti dvynių. Ten gal jau šimtai tokių vaikų. Tau išvis ten pavojinga. Turėčiau vesti tave į laukiamąją zoną. Jei vaikščiosi po Apolą lyg niekur nieko, kameros tuoj tave užfiksuos. Mes būsime sugauti. Ką jau kalbėti apie pabėgimą. Apolos apsauga bus pasikeitusi. Tada pabėgau su dideliu triukšmu ir žala visiems esantiems Apoloje. Viena negaliu to padaryti. Tiems vaikams taip pat nesaugu. Tai per didelė rizika.

Mano veidas persikreipė iš kančios. Kvėpavimas padažnėjo. Pradėjau skysti. Grįžimas į Apolą pažadino senąją Ksylą, kuri norėjo verkti dėl visko.

Kol bandžiau susitvardyti, Aleinas tylėjo ir stebėjo mane. Velnias. Todėl man ir buvo geriau vienai. Tada nekildavo pavojus parodyti tikrąją save.

-Kaip bejausmė Apolos karė, tu per daug panikuoji,- pašaipiai tarė jis ir ištraukęs iš kuprinės kažkokį gniužulą metė man.

Tamsiai mėlynas Apolos kombinezonas.

-Iš kur gavai?

Aleinas padavė ir kepurę su snapeliu. Jis turėjo dar vieną aprangą.

-Mūsų bendruomenėje yra puiki siuvėja,- atsakė jis.