Naujoji karta

.8.

Kai pabėgau iš Apolos, vengiau Dykumos. Aleinas buvo teisus. Ten pabėgėliai vertinami kitaip. Arba būsi nužudytas, arba tapsi vergu.

Važiavome beveik valandą. Sutemo, horizonte leidosi raudona saulė. Vakaras karštas, buvau persirengusi į savo rūbus - siauri džinsai, juodi marškinėliai ir languoti marškiniai, kuriuos dabar buvau užsirišusi ant liemens. O riešas vėl aprištas jau papilkėjusiu tvarsčiu.

Sėdėjau priekyje, pasirėmusi galvą ranka, langas pravertas iki galo. Spėjau nusnausti gerą pusvalandį. Bet vis tiek išlikau budri. Girdėjau, kaip jie kalbėjosi. Medė rūpinosi Tonu, jis miegojo visą kelionę, galvą pasirėmęs į seserį. Ji prašė, kad gal tas gydytojas galės pažiūrėti, kas jos broliui. Aleinas atsakė tik tiek, kad reikės būti atsargiems ir nieko nepasakoti.

-Atvykome,- pranešė Aleinas.- Reikės paeiti.

-Kas tai per vieta?- paklausiau išlipdama iš automobilio.

-Pamatysi.

Man tai nepatiko. Esu buvusi Dykumoje ne vieną kartą. Bet tik kaip Apolos karė. Šioje vietoje turėjome daugiau reidų nei visoje Pavojingojoje zonoje. Vykdavome ne tik naikinti parazitus. Čia gyvenantys žmonės buvo didesnė blogybė.

Taigi įdomu, kaip Aleinas buvo susijęs su Dykuma. Iš pirmo žvilgsnio neatrodė, kad būtų joje gyvenęs. Bet jei turėjo čia reikalų, tai nebuvo geras ženklas.

Dykumą sudarė labiausiai nuo Apolos nutolę miestai. Tolimiausias Pavojingosios zonos kampelis. Kur liko ar pabėgo visi nusikaltėliai ir kiti blogiui pasidavę žmonės. Bent dėl to Apola mums nemelavo. Žmonės čia ir toliau kūrė gyvenimus. Vertėsi, kaip galėjo.

Perėjome tuščią gatvę. Nuniokoti daugiabučiai ir parduotuvės. Šios tikrai neveikė, bet iš blyksinčių reklamų ar užkaltų vitrinų buvo galima suprasti, kur vyko prekyba. Kažkada tokias vietas turėjome tikrinti.

Pagaliau pamačiau, kur mus vedėsi Aleinas. Tai buvo naktinis klubas. Pastatas kadaise veikė kaip restoranas, jis buvo kampinis, dar likusi sena pakrypusi iškaba "La pasta". Dabar langai išpuošti raudonomis ir violetinėmis lempomis, girdėjosi dusli elektroninė muzika. Prie durų stovėjo keli neaiškūs tipeliai ir rūkė įkraunamas plonas cigaretes. Netrukus prie jų priėjo kelios merginos, apsirengusios kaip įmanoma minimaliai, odiniais ilgais batais ir susikėlusios plaukus aukštai į dvi uodegas.

-Kalbėsiu tik aš,- pasakė Aleinas. Tada pažiūrėjo į mane.- O tu stebėk aplinką.

Būčiau tai dariusi net jo neliepiama. Niekada neteko atlikti reido tokiose vietose. Tačiau jos buvo blogų žmonių traukos. Mano instinktai iškart paaštrėjo.

Įėjus vidun prisimerkiau. Bet ne dėl šviesos, kurios čia buvo itin mažai. Ausis iškart užgulė muzika. Klubas buvo didžiulis. Lubos aukštos, veidrodinės. Kabėjo trys dideli sietynai. Vietoj restoranui priklausančių stalų viduryje buvo tuščia vieta šokiams, o dešinėje baras. Prie jo ir patraukėme.

-Vaikams čia ne vieta.

Tai greičiausiai buvo apsauginis, ne barmenas, nors ir stovėjo už baro. Žemas, plačių pečių ir raumeningas. Po kaire akimi gyvatės tatuiruotė.

-Man reikia pasikalbėti su Sargu,- garsiai pasakė Aleinas.

Pakreipiau galvą. Vyras suprato apie ką eina kalba. Visgi jis nebuvo nusiteikęs draugiškai.

-Veskis tuos vaikus iš čia,- pažodžiui ištarė apsauginis. Jis net palinko arčiau baro. Stovėjau susidėjusi rankas ant paviršiaus ir nei kiek nepajudėjau, bet turėjau pripažinti, kad jis atrodė bauginančiai.

-Ei ramiau, juk viskas gerai.

Netikėtai prie jo priėjo aukšta moteris, tiesiais tamsiais plaukais, ir patapšnojo jam per petį. Ji vilkėjo marškinėlius aukščiau bambos ir džinsinius šortus. Apdovanota puikia moteriška figūra, jau perkopusi trisdešimt. Ant peties buvo užsimetusi rankšluostį ir rankoje nešėsi butelį. Tikrai barmenė, bet vyriškis sureagavo į jos kreipimąsi lyg ji būtų viršesnė.