Šalia

1

Basos kojos tvirtai įsirėmė į sausą, sutrūkinėjusią žemę prie uolėto šlaito. Plonytė kaulėta ranka vikrai sugavo nuo uolos nukarusią virvę ir su neįtikėtina liesam kūnui jėga, ji jau kabarojosi aukštyn. Į visas puses blaškėsi tamsūs, dulkėti ir nelygiai nukirpti plaukai. Takelyje prie uolos pasigirdo atbėgančiųjų žingsniai. Skubiai pasispyrusi, ji lyg beždžionėlė viena ranka sugavo kitą virvę, paleisdama pirmąją ir neužtrukusi nė minutės jau stovėjo pačiame uolos viršuje.

Iš čia favelos atrodė tik surūdijusių skardinių stogų ir aptrupėjusių plytų mozaika, kurią kirto gausybė vingiuotų takučių, kai kur išplatėjančių į gatveles. Žemai apačioje garsiai skalijo dėl maisto besiriejantys šunys, vėjas daužė ant tvoros baslių iškabintus puodus, kažkas bandė užvesti motociklą, bet šis vis geso.

Jos akys sekė kelią žemyn nuo uolos, aprėpdamos margaspalvius baltinius, kurie lyg vaivorykštės plėvesavo tarp kreivų namelių. Šis vaizdas jai buvo toks pažįstamas. Žinojo kiekvieną lūšnynų plyšį, kiekvieną aštrų akmenį, kuriuos priminė randais numarginti keliai.

– Prakeikta mergiūkštė! – iš apačios jai grūmojo vyras, šalia jo sustojo vos kvapą atgaunanti moteris ir ėmė vėduotis plačiabryle skrybėle. – Kad tu kur galvą nusitrauktum! Dar pamatysiu aš tave! – jis piktai nusipjovė.

Dija gūžtelėjo žiūrėdama tiesiai jam į akis, kol vyrui baigėsi keiksmai ir neapsikentęs jis nusisuko. Nuo kaklo nusiėmė jam iš rankų išplėštą vyrišką rankinę ir dar kartą apsidairiusi, skubiai atsegė užtrauktuką. Jau nutuokė, kad nieko gero nesuras, pernelyg lengvai tas turistas pasidavė. Net negrasino iškviesti policijos, nors šie čia nė nosies nekištų. Bet turistai, atvykę prie favelų, kaip į ekskursijas, nežinojo vietinių niekur nerašytų įstatymų. Nekelk kojos į lūšnynų teritoriją be patikimo vietinio gido, o jei kas užpuls ir apvogs, niekam nesiskųsk, pats kaltas, kad čia lindai.

Nusivylusi ji išmetė porą autobuso bilietų, į šortų kišenę įsikišo kelias monetas, vieną nutrintą banknotą ir susidomėjusi pavartė tapatybės kortelę su nuotrauka. Šita galėjo būti šio to verta. Dar kartą panaršiusi rankinėje, įsitikino, kad nieko nepaliko ir šveitė ją sau už nugaros. Paspjaudė delną ir seilėmis patrynė alkūne nutekėjusį kraują, o tada nerūpestingai brūkštelėjo ją į marškinėlius.

Įsikibusi į virvę, lengvais spyruokliuojančiais judesiais nesunkiai pasiekė žemę ir bėgte pasileido priešinga kryptimi, nei nuėjo apvogtieji. Ne todėl, kad bijotų juos pavyti, tiesiog jų pasirinktas kelias žemyn buvo ilgesnis.

Dija pastūmė suklypusias namelio duris. Viduje trenkė po nakties miegojusiųjų prakaitu, drėgna žeme ir aitriu pupeliu troškiniu. Kampe prie metalinio puodo klūpojo moteris ir šluoste įnirtingai šveitė indo dugną. Iš kitos patalpos klykdami atlėkė du mažamečiai, gindamiesi liesą, blusų sukandžiotą šunį. Vienas jų paslydo, skaudžiai trenkdamas galvą į medinį stalą.

– Ar nedingsit abudu? Marš į lauką! – atsisukusi motina šluoste traukė stovinčiam, o paskui ir parkritusiam sūnui. Dabar pastebėjo ir prie durų stovinčią Diją. – Ko reikia?

– Aš pas Giljermą.

– Tai ir eik, ko stypsai? – ji vėl palinko prie puodo.

Dija peržengė ant žemės suverstus rakandus ir ranka praskyrusi medinių karoliukų užuolaidas pateko į antrą patalpą. Prie tolimosios sienos ant vienintelio prabangesnio baldo namuose – suplyšusios sofos – snaudė vyras.

– Ei, Giljermai, – ji pajudino už peties įmigusįjį. .

– Kas yra? – šis nenoriai prasimerkė.