Šalia

2

Alsuodama nuo bėgimo Dija pagaliau pravėrė namų duris. Po ryškios saulės lauke, akys sunkiai prisitaikė prie vienos itin blausios lemputės, kabančios nuo žemų lubų, švytėjimo.

Nosį pakuteno nuo aprūkusios viryklės prie lango sklandantis pomidorų tyrės ir svogūnų kvapas. Pagrindinė patalpa čia atstojo ir virtuvę, ir svetainę. Baldų buvo nedaug – aprašinėtas medinis stalas su trimis nesuderintomis kėdėmis, ir nudėvėta spintelė su stalčiais, prispausta prie sienos. Virtuvės rakandai sukrauti ant suolelio, kai kurie puodai pakabinti ant sienoje įkaltų vinių.

Kambario sienas, išmargintas atsilupusiais dažais ir įtrūkimais, puošė iš pavienių laikraščių ir žurnalų išplėšti puslapiai su įvairiomis nuotraukomis. Plonytė užuolaida skyrė pagrindinę erdvę nuo miegamojo, kuriame rymojo suklypusi sofa, užklota skiautine antklode.

Grindys iš šiurkštaus betono teikė vėsą pėdoms, o kur ne kur mėtėsi ir keli apšiurę kilimėliai. Nepaisant tamsokos atmosferos, kuri susidarė dėl aplink stovinčių aukštesnių namų, kurie užstojo saulės šviesą, čia buvo šilta. Tyliai grojo radijas, palaikydamas kompaniją moteriai prie viryklės. Už nelegalią elektrą favelos seniūno imamas mokestis Dijai sukeldavo daugiausia galvos skausmo, bet nė už ką nebūtų atėmusi iš mamos šio paskutinio malonumo.

– Mama, ateik, imk šituos. Čia maistas, – sučiupusi šiurkščią ranką, atsivedė ją prie stalo ir uždėjo ant produktų vesdama per šiuos neregės pirštus.

– Dija, kiek daug... Kur gavai? - įgudusiais judesiais motina po vieną čiupinėjo produktus.

– Išvirk sriubos, mama, pavalgyk, yra ir duonos, – Dija trumpam priglaudė galvą prie motinos skaros. – Aš pareisiu vėliau.

– Kur tu vėl eini, Dija? Pasilik nors kiek namuose...

– Sugrįšiu.

Likti negalėjo. Žinojo, kad Olis ieškos jos namuose. Tegu pirmiau nurimsta. Išėjusi ji paspyrė akmenuką. Buvo gaila prarastų monetų. Pyko ant savęs, kad taip skubėjo į parduotuvę. Reikėjo eiti vakare, kai sutemsta. Tada vaikinų nė su žiburiu nerastum, naktimis šie turėdavo kitokių veiklų, nei slampinėti gatve netoli favelų. Paskubėjo. O dabar dar teks grįžti ieškoti sandalų, nes kitaip ir Marija pasius. Marijos pykdyti neverta, kartais, kai būdavo geros nuotaikos ir uždirbusi iš klientų, atiduodavo vieną kitą senesnį drabužį.

Vidurdienio saulė bjauriai degino nuogus pečius, Dija kilstelėjo galvą ir akys iškart apraibo, reaguodamos į ryškius spindulius. Visi jos sutikti kelyje turėjo skrybėles ar skaras, tik ji amžinai pamesdavo savasias, net jei kokią ir nusidžiaudavo. Su jomis buvo nepatogu bėgioti ir visur karstytis. Burna išdžiūvo, labai norėjosi atsigerti, bet troškulys kurį laiką turės palaukti. Pirmiausia reikėjo rasti sandalus.

Gatve piktai prazvimbė pora motociklų, paskui juos nuriedėjo autobusas atlapomis durimis. Dija vėl nuleido galvą žemyn, ieškodama, kur išmetė batus, bet šių lyg tyčia nesimatė. Žinojo, kad niekas taip greit negalėjo paimti, juk metė į šalikelę, į žoles, niekas nė nematė. Be vaikinų, žinoma, bet šiems jos batai tikrai nerūpėjo.

Kantriai apsisukusi, tamsiaplaukė vėl ėmė žingsniuoti tuo pačiu keliu, dairydamasi dar akyliau. Nieko.

Nusivylusi sustojo, delnu prisidengė akis nužvelgdama gatvę į priekį, kiek tik matėsi. Prie parduotuvės sustojo didelis prekių furgonas, pora vyrų neskubėdami lauk kėlė dėžes su produktais.

Be jokio tikslo ji ėmė slinkti tolyn į miesto pusę. Mintyse svarstė, ar bandyti rasti kokią batų parduotuvę ir nudžiauti Marijai panašius sandalus? Bet miesto parduotuvėse vogti sunku. Greit atvažiuoja policija, o ir pardavėjos įtariai žiūrės į ją tokiais rūbais. Jei turėtų kokią suknelę ir batus...