Šalia

3

Saulė šiandien kybojo tiesiai virš Santino miesto, įkaitindama greitkelio asfaltą iki pavojingos temperatūros. Keli purūs debesėliai tingiai slinko begaliniu mėlynu dangumi, tarsi net jie negalėtų atsispirti karščio keliamam bejėgiškumui.

Viktoras Herera sėdėjo tarnybinio automobilio vairuotojo vietoje, po juo tyliai ūžė klusnus variklis. Vyras nuleido langą, leisdamas vėjeliui iš netoliese esančios autobusų stoties skleisti keptų
arepų, kavos ir silpną benzino kvapą.

Didmiestis pulsavo įprastu penktadienio ritmu. Gatvėmis lyg per potvynį plūdo žmonės, užliedami transporto triukšmą savo klegesiu, prekeiviai šūkavo girdami prekes, o pusnuogiai vaikai nardė tarp prekystalių, kartais pavojingai išbėgdami į gatvę.

Herera matė viską: kruopščiai nublizgančias parduotuvių vitrinas ir purvinus pardavėjų batus, ryškias, bet daug kur aptrupėjusias gatvės freskas, pasakojančias apie miesto praeitį, tvarkingai apsirengusius verslininkus, susimaišiusius su turgaus prekeivėmis margomis suknelėmis. Šalikelėje mangų vežimėlį stūmė senukas, jį drąsiai lenkė moksleivių merginų grupelė, jų aukštai užkelti sijonai neslėpė tvirtų, įdegusių kojų. Viskas čia buvo to paties paveikslo dalis.

Per radiją baigėsi žinių pranešimai ir mašiną vėl pripildė modernūs, šiuolaikinės salsos ir pop muzikos ritmai.
Tokiomis dienomis, kaip ši, jo darbas atrodė veikiau gyvenimo atspindys. Buvimas paveikslo dalimi, kuri reikalinga, bet negali ištrūkti iš apibrėžtų rėmų.

Tokiame mieste kaip šis matai viską, pagalvojo Viktoras. Ne tik akimis, o širdimi. Regi vienas ant kito sudėtus gyvenimo sluoksnius - žmonės dirba arba vagia, kovoja arba pasiduoda, juokiasi, verkia... išgyvena. Nors dažniau - miršta.

Kuo vyresnis darėsi, tuo labiau suprato, kaip jie visi tarpusavyje susiję. Turtingas verslininkas ir gatvės pardavėja. Paauglys, platinantis narkotikus ir močiutė, einanti į bažnyčią. Visus siejo nematoma, bet apčiuopiama jėga pasipriešinti gyvenimo dėsniui - mirčiai.

Išvažiuodamas iš miesto centro Viktoras mintimis nuklydo į tėvo brangintas filosofijos knygas, kurias jam cituodavo vaikystėje. La vida es una cuestión de perspectiva - gyvenimas yra perspektyvos klausimas. To jis išmoko ir per savo darbo  metus. Santinas atrodė kaip atvirukas turistams - spalvingas, gyvybingas, kupinas energijos centre, bet kai nuvažiuodavai toliau, į užmiestį, spalvos imdavo blėsti. Energija keitėsi. Ji čia buvo kitokia... Šiurkštesnė.

Mažiau šypsenų praeivių veiduose, mažiau pigių parduodamų smulkmenų, daugiau basakojų moterų, įžūliomis tamsiomis akimis. Čia gyveno tie, kurie jau išmoko, kad gyvenimo nenugalėsi, bet jį vis tiek reikia ištverti. Mažiau atjautos ir gailesčio kitiems, čia reiškė pilnesnį pilvą einant miegoti.

Mašina išsuko iš pagrindinio miestą kertančio greitkelio ir šokčiodama leidosi nelygiu grindiniu. Puošnūs senoviniai miesto statiniai čia užleido vietą betoniniams blokams apsilupusiais sienų dažais, vingiuotoms gatvelėms ir skurdui. Tai buvo kita Santino pusė, kurią turistai retai matydavo. Prie parduotuvės ant kampo stovėjo grupė vyrų, jų veidus  slėpė plačios skrybėlės, nesislėpdami jie atvirai stebėjo, kaip jis važiuoja pro šalį. Pora paniekinamai nusispjovė, išreikšdami savo požiūrį į valdžią ir sistemą.

Herera juos pažinojo, žinojo jų istorijas. Kai kuriuos iš jų jis buvo suėmęs ir anksčiau, bet tai visada buvo tarsi pauzė ilgame neužbaigtame scenarijuje. Tokiose vietose kaip ši nusikalstamumas nebuvo anomalija, jis tapo kraštovaizdžio dalimi kartu su sutrūkinėjusiu grindiniu ir ištrupėjusiomis sienomis. Tačiau nusikalstamumas, kaip jis dažnai sau primindavo, nebuvo problemos esmė. Tikroji žaizda buvo skurdas. Neviltis, alkis ir netvardomas pyktis, kuris graužė žmones iš vidaus, kol šie nebegalėjo pasakyti, kur baigiasi išgyvenimas, o kur prasideda meilė.