Šalia

4

Į namus Dija įslinko pirštų galiukais. Mama keldavosi anksti ir saulei pasiekus piką visada porai valandų prisnūsdavo. Būtų tokiu metu nėjusi, bet alkis traukė skrandį, pasistiprinusi ketino bandyti laimę mieste nudžiauti Marijai sandalus, kol parduotuvės dar neužsidarė.

Tačiau jos laukė staigmena. Ant išklypusios kėdės kartu su motina sėdėjo Paulas, vienas iš favelos įtakingiausių vyrų. Nežinodama jo apsilankymo reikšmės, Dija stabtelėjo netoli durų, pasiruošusi lėkti lauk, jei tik pasirodys, kad reikalai pakrypo nenorima linkme. Negi Marija jam pasiskundė? Bet Paulas dėl tokio menkniekio nesivargintų nė piršto judinti.

– Labas, Dija, laukiau tavęs. Smagiai pasišnekučiavom su tavo mama. Pasakojo, kad gavai kelias pamainas parduotuvėj, dirbi, pagaliau atsistosit ant kojų, ką?

Dija negirdimai įkvėpė oro, džiaugdamasi, kad motina negali matyti jos veido išraiškos. Nežinojo, kodėl aną savaitę jai pamelavo. Buvo sunku parnešti namo produktų už vogtus pinigus, nepaaiškinant, iš kur jie atsiranda. O tiesos pasakyti irgi nedrįso. Motina ir taip per gyvenimą prisikentėjo. Kažkur giliai viduje mergina juto, kad tik geriau, jog motina nemato, neišgali pati pasivaikščioti po favelas, išvysti kaip viskas čia pasikeitė per pastarąjį dešimtmetį. Norėjo suteikti vilties, kurią kadaise joms žadėjo tėvas. Geresnį namą, galimybę nesijausti atstumtoms. Tik nesisekė. Kur eidavo prašyti darbo, niekas jos nepriimdavo. Per daug akivaizdu buvo, kad ji iš lūšnynų. Miestiečiai tokius atpažindavo ir nenorėdavo prasidėti. Vyravo nuomonė, kad įsileidus tokius žmones, jie paskui atsives kitų, kurie apvogs arba nužudys. Ne be pagrindo. Tokių dalykų praeity buvo ir ne vienas.

– Taip, – trumpai atsakė ji, nustumdama šalin mintis. – Ko reikia?

– Ateik, pasivaikščiosim truputį, atvežė maišų prieskoniams, bet labai suplyšę ieškau, kas greit susiūtų, užsidirbsi.

– Padėk žmogui, Dija, nueik, – paragino motina.

– Tuoj, tik persirengsiu, išsipurvinau.

Ji dingo tolimojoje patalpoje, kur sudraskytus marškinėlius pakeitė languotais vyriškais marškiniais. Rūbus vogdavo nesirinkdama, koks skirtumas ką apsivilkti, nesididžiavo priimti kitų išmetamus, per didelius, ar sulopytus drabužius. Šiuos kažkada nukabino priemiestyje nuo virvės. Nukirpo rankoves ir per ilgus skvernus, nuo šių dabar kabėjo siūlės. Gal tik per pečius buvo dideli, apsmukę, bet nors visur karstytis lengviau.

– Kada šitą pavogei? – vos išėjus Paulas iš kišenės išsitraukė portugališką tapatybės kortelę, kurią buvo palikusi Giljermui.

– Neseniai, o ką?

– O tą, kad nustok vogti iš turistų, kiek kartų tave visi perspėjo. Policija per tave važinėja, tiek košės man privirei... Žinai, kieno? Ambasadoriaus brolio. Farai viską iškratyti žada, kai tavo motiną suims, tai galėsi toliau sekti pasakas apie darbus parduotuvėj. Ko tu jai meluoji, Dija? Kam seną žmogų apgaudinėti?

– O koks tau skirtumas? Čia mano gyvenimas.

– Nes per tave dabar problemos visai favelai.

– Tik nereikia. Patys kasdien mieste vagiat.

– Ne šitaip, kad farai iškart prisistatytų. Ko neini kaip kitos? Prie klubų pasitrink, pasigausi kokį vyrą, trigubai uždirbsi ir problemų nebus. Ar tave mokyti reikia, kaip pragyventi? Nenori taip, eik pas Osą, duos darbo platinti, išnešiosi klientams, pinigai garantuoti ir dar vyrą susirasi. O tu vis savaip, lakstai kažkur dienom, pinigines vagi kaip mažas vaikas. Kiek taip motiną maitinsi? Kol farai uždarys? Kas ja tada pasirūpins? Visus apgaudinėji, niekas tavo mamai rankos neišties. Neik prieš sistemą, Dija. Kartu galim išgyventi, ne po vieną.