Substitute Teacher (lietuviska fanfiction)

13 skyrius

( VY BEK BIČEZZZ! )

*Emily pov.*

*filmo pabaigoje*

Per filmą daug nekalbėjome. Tiesą sakant visai nekalbėjome. Bet man buvo kiek nejauku, kadangi mokytojo kelnėse buvo... na... Supratot.

Netrukus ekrane pasirodė aktorių, režisierių ir dar visokiausių žmonių vardai, kurie prisidėjo prie filmo kūrimo. Pakilau nuo sofos.

-Man jau reiktų namo,-pasakiau ir pradėjo eiti link durų.

Harry ėjo paskui. Jis stovėjo atsirėmęs į sieną, kol aviausi batus. Vaikinas sekė kiekvieną mano judesį. Sagstytis paltą sekėsi ne kaip. Rankos kiek drebėjo ir buvo nevikrios.

-Kas yra?-Harry kiek nusijuokė.

-Patikėk, labai nejauku, kai tu taip spoksai,-taip pat nusijuokiau pavartydama akis.

-Na gerai, atsiprašau, kad naudojuosi regėjimo dovana, kurią man suteikė dievas,-jis dar kartą prunkštelėjo.

-Nelabai supratau ką pasakei, bet manau, kad tai ir nebuvo labai svarbu,-pasakiau užsisegdama paskutinė paltuko sagą,-Um...Ačiū už... Am... Puikiai praleistą laiką?-padėkojau kiek klausiamai.

-Tai tau ačiū, galėtum užsukti dažniau. Man visai patiko,-Harry nežymiai mirktelėjo.

Aš tik kilstelėjau antakius ir pasižiūrėjau į jį maždaug „rimtai?"

-Iki,-dar kartą šyptelėjau ir jau uždėjau ranką ant durų rankenos.

-Palauk,-nespėjau susivokti kaip mokytojas vienu judesiu prispaudžia mane prie savęs ir sujungia mūsų lūpas.

O dieve. Aš tiesiog sustingau. Kas vyksta? Jaučiausi visai atsiribojusi nuo pasaulio. Negalėjau pajudėti. Kol vaikino rankos klaidžiojo po mano nugarą aš stovėjau, lyg įbesta. Harry, lyg maldaudamas mano atsakymo, krimstelėjo apatinę lūpą. Bet aš tikrai neketinau to daryti. Visų pirma, tai aš turiu vaikiną, o antrą – jis mano mokytojas! Netrukus tarp mūsų vėl atsirado tarpas. Žalios vaikino akys žiūrėjo į mane su viltimi, kad man tai patiko. Rausvos mokytojo lūpos kiek pakilo kampučiuose. Manau jis tikėjosi, kad bus kaip filmuose: aš šoksiu jam į glėbį ir dar kartą jį aistringai pabučiuosi. Bet aš tiesiog pasimetusi pažiūrėjau jam į akis ir greitai dingau iš pastato. Pradėjau lengva bėgti link autobuso stotelės ir stengiausi užmiršti tai kas įvyko. Jaučiau šiokį tokį pasišlykštėjimą. Tiek savimi, tiek mokytoju. Kaip ir minėjau, juk aš turiu vaikiną. O jis mano matematikos mokytojas! Tai nėra legalu. Manau.

Su mintimis užkimšta galva atsisėdau į pirmą pasitaikiusį autobusą. Šiuo metu tai nebuvo svarbu. Atsisėdau beveik gale prie lango. Žiūrėjau kaip tipiškas angliškas lietus plauna gatves.

Netrukus atgavau normalų kvėpavimo tempą. Atrodo, kad vis dar jaučiau mokytojo lūpas. Lyg jos vis dar lauktų atsakymo. Net nesusivokiau, kaip delnu pradėjau valyti Harry lūpų skonį nuo savųjų.

Tiesą sakant jaučiuosi kaip idiotė. Reikėjo man kažką pasakyti! Ir dar ryt antra pamoka – matematika. Taip pat nepamirškime papildomų mokymų Harry namuose.

Mano apmąstymus nutraukė telefono skambutis.

-Kad tik nebūtų Harry... Kad tik nebūtų Harry...-tyliai sau sušnabždėjau.

Išsitraukiau telefoną iš kišenės. Ekrane buvo Eric vardas. Lengvai atsidusau.

-Labas,-tariau atsiliepusi.

-Sveika, nori susitikti?-jaučiau kaip jis nusišypso.

-Pala, o kur tu dingai tą naktį klube?-kiek susiraukiau.

-Oh taip... Aš... Um... Nežinau. Nieko nepamenu. Buvau labai girtas. Atsimenu tik tai, kad ryte atsibudau savo automobilyje prie supermarketo,-paaiškino,-Tau nieko nenutiko, pupa?
-Ne, neradusi tavęs išsikviečiau taksi,-pamelavau. Neketinau pasakoti jam visos istorijos. Tiesą sakant šią akimirką nesinorėjo iš vis kalbėti apie Harry.

-Ačiū dievui, labai jaudinausi.

-Tai kodėl nepaskambinai ankščiau ar neaplankei manęs?

-Aš dabar paskambinau.

-Ir pirmas tavo klausimas buvo, ar noriu susitikti,-pavarčiau akis.

-Atleisk, aš šūdinas vaikinas,-jaučiau kaip Eric patempia lūpą. Jis tai daro visada ir tai yra begalo miela.

-Na gerai, suteikiu tau antrą šansą,-kiek nusijuokiau.

-Ačiū, tu geriausia. Juk žinai, kad myliu tave.

*Harry pov.*

*Kelios minutės atgal*

Žinau, kad blogai, bet tiesiog nesusivaldžiau. Aistringai bučiavau Emily ir su viltimi laukiau jos atsako. Aš tiesiog nebekontroliuoju savęs šalia jos. Mergina stovėjo sustingusi. Aš stengiausi gauti iš jos nors mažiausią atsaką. Netrukus atsitraukiau ir pažiūrėjau merginai į akis. Tokios pasimetusios Emily dar nemačiau. Tiesą sakant nuo jos jaučiau kažkokį pasišlykštėjimo jausmą. Silpnai šyptelėjau bandydamas jai įrodyti, kad viskas gerai. Bet man nespėjus susivokti mergina atidarė duris ir dingo lauke. Durys garsiai trinktelėjo. Tiesiog stovėjau ir tuščiu žvilgsniu žiūrėjau į duris. Harry, tu supistai susimovei. Tu esi didžiausias debilas, kokį aš tik pažįstu. O galbūt tai buvo žingsnis arčiau Emily? Gal po kiek laiko man pavyks jai įrodyti, kad tai kas vyksta tarp mūsų yra gerai? Gal pagaliau sukils jos jausmai man? Tiek klausimų virė mano galvoje. Kūriau begales galimų scenarijų kaip viskas klostysis toliau.

Įsipusėjus mano jau kokiai dešimtai „vizijai", mano telefonas sučirškėjo pranešdamas apie naują žinutę.

Pasiėmiau telefoną nuo spintelės. Ekrane buvo blokuotas numeris. Atidariau žinutę.

-Įsižiūrėjai mokinę?-garsiai perskaičiau pirmą žinutės sakinį,-Jeigu nenori „sudegti", po pusvalandžio būni Vontromer rūsį. –S

Dar kelis kartus permečiau akis per žinutę.

-Šūdas,-nusikeikiau ir greitai užbėgau į savo kambarį.

Persirengiau patogesniais rūbais, pasiėmiau piniginę, cigarečių pakelį ir už džinsų užsikišau pistoletą. Išėjau iš namų ir užrakinau duris. Saulė jau lietėsi su namų stogais. Smarkus lietus plovė gatves. Įsėdau į savo range Rover, užvedžiau variklį ir patraukiau į užmiestį. Nuo minčių pertekliaus pradėjo skaudėti galvą. Vis stipriau spaudžiau greičio pedalą, o greičio matuoklis nesustojamai kilo. Nepaisydamas visų šviesoforų ir pėsčiųjų perėjų bandžiau kuo greičiau pasiekti tą taip vadinamą „Vontromer rūsį". Akimirkai pažiūrėjau į pabalusius krumplius.

Ir šią akimirką supratau, kad Emily pateko į pavojų.

----

Okey, istorijos nekėliau kokius 3 mėnesius, ane? Nu tai žodžiu labai sorry, tiesiog suprantat, vasara gi. Jeigu bus minčių, tai pažadu pradėti vėl normaliai kurti:DD

Myliu jus lebai lebai:***

!