Silence & Noise ( Niall Horan )

PIRMOJI DALIS

~Niall pozicija~

Lėtais ir neužtikrintais žingsniai ėjau link jo. Jis kaip visada laukė vakarienės, kurią aš privalau jam atgabenti, nes jeigu to nepadarysiu, jis mane primuš. Tai yra mano bausmės. Kiekvienas jo smūgis man primena tai, jog aš jį nuvyliau, jog jo neklausiau, nors privalau taip daryti.

- Sėskis, Niall, - jo kimus balsas nuskambėjo mano galvoje, todėl aš greitai padėjau savo užpakalį ant grindų. - Tu pavėlavai dvi minutes.

- Atsiprašau, - sumurmėjau.

- Kalbėk aiškiai! - suriko jis, todėl aš krūptelėjau.

- Atsiprašau, šeimininke, - jis visada man liepia į jį taip kreiptis.

- Kad daugiau tai nepasikartotų. - Pasakė ir pradėjo valgyti maistą, kurį jam paruošiau.

Jis žiaumojo savo burna, o aš jį akylai stebėjau. Žinau, jog man vėl teks eiti ir valyti jo mėšlą, kurį jis paliko kambaryje. Tačiau aš privalau jam paklusti! Tai mano pareiga! Aš esu JO. Vos jam pavalgius aš pakilau nuo grindų ir paėmiau jau tuščią lėkštę.

- Šiandien tavęs laukia staigmena, - prabilo šeimininkas valydamasis dantis su dantų krapštuku.

- Kokia? - Paklausiau plaudamas lėkštę.

- Manau, jog tu ja pakankamai suaugęs ir pasiruošęs tam, - kalbėjo jis ignoruodamas mane. - Eik į mano kambarį.

Daugiau neklausiau jo nieko, o baigęs tvarkyti stalą, nuėjau į jo kambarį. Jo kambarys buvo kaip iš po karo. Suraukiau savo antakius pamatęs, jog po antklode kažkas slepiasi. Lėtai priėjau ir pakėliau antklodę, tačiau greitai ją paleidau ir atsitraukiau nuo merginos, kuri verkė.

- Padėk man, - ji sušnabždėjo, tačiau aš išbėgau iš kambario palikdamas ją vieną. Mano kvėpavimas padažnėjo. Greitu žingsniu nuėjau iki šeimininko, kuris sėdėjo ant sofos.

- Tavo kambaryje yra mergina, - pasakiau ir nuleidau galvą.

- Tai tavo staigmena, mielasis, - pasakė jis ir aš sutrikau. Kam man ta mergina?

- Ji man nereikalinga. - Pareiškiau.

- Ji tau bus reikalinga, - atsiduso jis ir padėjo savo ranką man ant pečio. - Tu esi matęs ką aš darau su merginomis, todėl manau, jog tu pakankamai suaugęs, jog pats tai pabandytum.

- Bet aš nenoriu, - tyliai pasakiau. Aš nenoriu kažkam suteikti skausmą, kurį suteikia šeimininkas, aš nenoriu toks būti.

- Kaip suprasti tu nenori?! - Suriko jis, todėl aš krūptelėjau ir šiek tiek atsitraukiau nuo jo. - Tu to norėsi ir dar kaip! - dar kartą sušuko ir trenkė man, todėl aš pargriuvau ant grindų.

- Aš nenoriu, - tyliai pasakiau, kad girdėčiau tik aš.

- Aš tave išmokysiu ir tau tai patiks, dar ir kaip! - Vėl sušuko jis ir išėjo iš svetainės.

Išgirdau merginos klyksmą ir pasukau galvą link garso. Jis sugriebė jai už plaukų ir tempė ją į mano kambarį.

- Sėdėk ten ir tylėk! - Surėkė jai ir užtrenkė duris prieš pat nosį. Tada jo žvilgsnis nukrypo į mane, todėl aš nuleidau galvą. - Ji tau patiks. - Pasakė jis ir išėjo iš namų prieš tai juos užrakindamas.

Lėtai ir neužtikrintai pakilau nuo grindų. Girdėjau, jog kambaryje kūkčioja mergina, tačiau nedrįstu pas ja nueiti. Aš bijau. Bijau, pamatyti kaip ji verkia, aš nenoriu matyti kaip kažkam skaudu. Mane patį tai skaudina. Savo gyvenime aš ir taip mačiau daug skausmo. Tai buvo ir pačio patirtis, tačiau mačiau kaip prieš mano akis vyksta blogi dalykai, tačiau nieko negalėjau padaryti. Aš pats esu bejėgis, tai kaip galiu padėti kitam?

Staiga mano kambario durys prasivėrė ir pamačiau tą merginą. Jos rūbai buvo sudraskyti, todėl aš nudelbiau į grindis. Ji pribėgo prie durų ir bandė jas pradaryti, tačiau nesėkmingai.

- Kaip iš čia pabėgti? - Ji priėjusi prie manęs paklausė, tačiau aš tylėjau. - Netylėk, atsakyk man!

- Iš čia nėra išėjimo, - sumurmėjau ir išdrįsau pakelti akis. Ant jos veido puikavosi kelios mėlynės, o jos akys buvo paraudusios nuo verkimo.

- Kai jis grįš, aš jį užklupsiu nepasiruošusį ir užmušiu, - tarė kuisdamasi po virtuvę.

- Ne! - greitai sušukau ir ji liovėsi kažko ieškojusi ir atsisuko į mane.

- Kaip tai ne? Aš privalau iš čia pabėgti. - Tarė ji. - Jeigu nori, gali vykti su manimi kartu, manau, jog mums abiems tikrai pavyks pasprukti.

- Ne, tu niekada iš čia nepaspruksi! - Sušukau ir griebęs jai už rankos, pradėjau temti ją į kambarį.

- Paleisk! - Muistėsi ji ir bandė pasprukti, tačiau aš tvirčiau suspaudžiau jos ranką ir įtempęs į savo kambarį, palikau ją jame vieną. Uždariau duris ir atsirėmiau į jas nugara, kol ji trankė jas iš vidinės pusės. - Tu niekšas, tu toks pat kaip jis!

Jos žodžiai mane skaudino, tačiau iš esmės ji teisi, aš toks kaip jis. Aš slėpiau jo nešvarius reikalus. Bet ar aš turėjau pasirinkimą? Jis mane laiko uždaręs ir niekur neišleidžia jau dvylika metų! Nerizikuosiu ir nepaleisiu jos, nes šeimininkas ją suradęs kankintų baisiausiais būdais. 

Ji bus čia su manimi.