Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
~Niall pozicija~
Įbėgau į kambarį ir pamačiau Leilą, kuri buvo užsilipusi ant lovos ir nevalingai mojavo rankomis.
- Pelė! Aš mačiau pelę! - Suriko ji nesavu balsu. Ramiau atsikvėpiau ir atsisėdau ant lovos.
- Negąsdink manęs, - burbtelėjau. - Maniau, jog tau kas nors baisaus nutiko.
- Tai ir yra baisu, Niall! Aš mačiau pelę! Aš paniškai jų bijau! - Sucypė ji ir atsiklaupė ant lovos man iš už nugaros. Nusijuokiau nuo jos paikos baimės tokiam mažam padarėliui. - Nesijuok, - sumurmėjo ir kumštelėjo man į petį.
- Gerai, tyliu, - vėl nusijuokiau ir šį kartą ji trenkė man per galvą. - Leila!
- Nesijuok iš manęs! - Sumurmėjo ir atsitraukė nuo manęs. Atsisukau į ją, o ji sėdėjo sukryžiavusi rankas sau ties krūtine. Nusijuokiau iš jos veido minos. Jos lūpos buvo papūstos, o akys siauros.
- Žiūrėk, ten pelė! - Parodžiau pirštu į grindis ir ji sucypusi puolė man į glėbį.
- Aaaa! Užmušk ją, užmušk! - Cypė ji man į kaklo įlinkį, o aš nenustojau juoktis iš jos bailumo.
- Aš pajuokavau, - sumurmėjau jai į ausį ir ji atsitraukė nuo manęs.
- Tu melagi! - Sušuko ji ir prisimerkusi žiūrėjo į mane.
Vis dar besijuokdamas išlipau iš lovos ir pažvelgiau į Leilą, tačiau ji sutrikusi žiūrėjo į mane.
- Eime, - paskatinau ją ir ištiesiau jai ranką, tačiau ji tik papurtė galvą.
- Ne, - sumurmėjo. - Kol ta pelė čia šmirinėja, aš niekur nelipsiu iš lovos.
- Gerai, tada tau vienai teks čia sėdėti, nes aš ketinu palikti šį namą.
- Ką? - Sutriko Leila. - Kur mes eisime?
- Kuo toliau nuo čia, - truktelėjau pečiais ir ji dar labiau susiraukė. - Mes tikrai nesėdėsime čia ir nelauksime, kol šeimininkas mus suras.
- Gerai, gerai, - iškėlė į orą rankas lyg gindamasi. - Nešdinamės iš čia.
Man teko laukti, kol Leila įsitikins, ar pelė čia nevaikščioja. Tik tada ji pagaliau nulipo nuo lovos ir sekė man iš paskos.
- Aaa! - Suriko ji ir užšoko man ant nugaros. - Ji čia, pažiūrėk! O Dieve, greičiau eime iš čia! Niall!
Juokiausi iš jos, kol ji trankė man į nugarą iš kumščių. Pagaliau nusprendžiau, kad pakankamai ją paerzinau, ir išėjau iš to namo. Ji, aišku, taip ir nenulipo nuo mano nugaros.
- Leila, man sunku, - pasiskundžiau, tačiau ji vis vien nenusiruopštė nuo manęs.
- Taip tau ir reikia, - dūrė pirštu į nugarą. - Kitą kartą žinosi, kad iš manęs juoktis nevalia.
Nusišypsojau ir toliau ėjau kur akys vedė. Kartais susimąstau ar šeimininkas manęs ieško? O gal aš jam net nerūpėjau?
- Niall, gal... gal nori man papasakoti apie savo sapną? - Staiga paklausė Leila. Sustojau kaip įbestas. Pajutau, jog Leila nušoko nuo mano nugaros ir atsistojo šalia manęs. - Atsiprašau, aš neturėjau tavęs to paklausti.
- Ne, viskas gerai, - nusišypsojau, o ji man atsakė tuo pačiu. - Sapnavau savo mamą. Ji vienintelis mano mintyse išlikęs žmogus, kurį myliu visa širdimi. Tą naktį... ta naktį aš ją sapnavau. Tai buvo paskutinis kartais, kai ją mačiau. - Prisipažinau ir žvilgtelėjau į Leilą, kuri akylai mane stebėjo su rūpesčio kupinu žvilgsniu. - Šeimininkas ją išsivedė ir nuo tada aš jos nebemačiau. Aš jos daugiau niekada nebemačiau, Leila.
- Ak, Niall, - sumurmėjo ji ir priėjusi prie manęs apkabino. Stipriai įsikabinau į jos kūną ir pravirkau. Jis ją atėmė iš manęs... Tačiau Leilos niekas iš manęs neatims. Niekas.
Lėtai atsitraukiau nuo jos ir nusivaliau ašaras.
- Viskas bus gerai, - nusišypsojo ji ir paėmė mano ranką sau į delną. - Mums viskas bus gerai.
Nusišypsojau jai ir mes toliau ėjome į priekį. Stipriai laikiau Leilos delną, lyg bijodamas, kad kažkas ją atims iš manęs. Ši baimė manęs niekada neapleido ir neapleidžia dabar. Apsižvalgiau aplink mišką, kuris jau pradėjo temti. Atrodo, jog kelio iš šio miško nėra. Jaučiau, kaip Leilos kūnas dreba šalia manojo, kas dar labiau kėlė baimę.
- Nereikėjo mums išeiti iš to namo, - burbtelėjau atkreipdamas merginos dėmesį.
- Niall, viskas bus gerai, - net nematydamas jos veido tamsoje jaučiau, kad ji šypsosi.
- Tu tei-
- Niall, žiūrėk! - Parodė pirštu į kažkokią šviesą. - Mums pavyko! Gelbėkit! Padėkit! - Suriko Leila ir paleido mano ranką. Įsižiūrėjau į šviesą prieš save ir tik tada supratau, jog ši šviesa gero nežada.
- Leila, eime, - truktelėjau už jos rankos, tačiau ji manęs neklausė.
- Niall, tai mūsų išsigelbėjimas! - Atsikirto man.
Šviesa artėjo link mūsų ir pastebėjau pažįstamą siluetą.
- Leila, bėgam! - Sušukau ir griebęs jai už rankos bėgau į nežinią.
Nusprendžiau, jog šios istorijos bus geriausiu atvėju dar kelios dalys! Taigi, viskas eina į pabaigą.
