Silence & Noise ( Niall Horan )

DEVINTOJI DALIS

~Niall pozicija~

*~*

Jis žiūrėjo į mane savo juodomis it naktis akimis. Susigūžiau kamputyje ir girdėjau riksmus iš kito kambario.

- Mamyte, - sušnabždėjau ir jis nusijuokė. Pažvelgiau į mamą, kuri apsiverkusi, kaip ir aš, gulėjo ant grindų.

Ji norėjo kažką sakyti, tačiau tas vyras į ją keistai pažiūrėjo, todėl ji nutilo. Tas vyras lėtai ėjo link mano mamos, o aš prisitraukiau kelius prie savęs ir verkiau.

- Mamyte, - dar kartą sušnabždėjau, kai tas niekšas pritūpė prie jos ir kažką sušnabždėjo į ausį. Ji pakėlė akis ir pažvelgusi į mane bandė nusišypsoti. Mamytė lėtai slinko link manęs. Mačiau, kad jos koja kraujuoja, todėl pats likusį kelią nušliaužiau iki jos.

- Niall, - tarė ir paglostė mano veidą. Dar labiau sukūkčiojau ir apsikabinau mamytę. - Mamytė turės išeiti.

- Aš nenoriu, kad mamytė išeitų, - sukūkčiojau ir stipriau įsikabinau į jos kūną.

- Mamytė privalo išeiti, - sumurmėjo ir staiga nebejaučiau jos kūno šalia savojo. Pramerkiau akis ir spėjau pamatyti, tik kaip mamytė yra tempiama už plaukų to vyro, o iš mano akių upeliais bėga ašaros, o lūpas paliko skardus klyksmas.

*~*

- NE! - Surėkiau ir atsisėdęs lovoje pradėjau linguoti pirmyn ir atgal. Užsiėmiau už galvos ir pravirkau.

- Niall? - Pašoko iš lovos Leila ir stebėjo mane. - Kas nutiko, Niall?

Nieko jai neatsakiau, o tiesiog lingavau pirmyn ir atgal kaip koks nesveikas.

- Aš kaltas, tik aš dėl to kaltas, - murmėjau sau po nosimi.

- Niall, aš nesuprantu, - sumurmėjo Leila ir pritūpė prieš mane. - Dėl ko tu kaltas?

- Per mane ji žuvo, tik per mane, - vėl murmėjau ir pradėjau pešti savo šviesius plaukus.

- Niall! Niall, pažiūrėk į mane, - sušuko Leila ir sugriebė už mano žandų, kad stebėčiau jos akis. - Ša, nusiramink, viskas gerai.

Sušnabždėjo ji ir apsikabino mane. Atsargiai padėjau savo rankas merginai ant liemens ir stipriau apsikabinau. Verkiau Leilai ant peties kaip mažas vaikas ir stipriai laikiau, kad negalėtų niekur pabėgti.

- Ar papasakosi man, kas tave kamuoja? - Sušnabždėjo Leila man į ausį. - Aš suprasiu, jei tau skaudu ir kad tu negali apie tai kalbėti.

- Nenoriu apie tai kalbėti, - sumurmėjau ir padėjau savo galvą merginai ant pečio. Ji glostė mano plaukus, todėl užmerkiau akis ir mėgavausi jos švelniais pirštais.

- Geriau? - Paklausė Leila. Neatsakiau jai, o tiesiog linktelėjau. Mergina nuleido rankas žemyn ir glostė mano nuogą nugarą, kaip ir aš jos.

- Galėčiau taip apsikabinęs būti kad ir visą gyvenimą, - sumurmėjau.

Leila atsitraukė nuo manęs ir nusišypsojo.

- Manau mums reiktų apsižvalgyti aplink šį namą, - tarė mergina. - Gal rastume maisto, nes aš mirštu iš bado.

Nusijuokiau ir pakilau iš lovos. Mačiau kaip Leila seka mane žvilgsniu, tačiau apsimečiau, kad to nepastebiu. Nuo žemės pasiėmiau marškinėlius bei kelnes ir su pakeltais antakiais atsisukau į Leilą, kuri išraudonavo ir nusisuko nuo manęs.

- Aš atsiprašau, Niall, - sucypė Leila ir aš nusijuokiau. Ji tokia miela.

Nieko jai neatsakiau, o tiesiog greitai apsivilkau marškinėlius bei kelnes. Vėl nuo grindų pakėliau Leilos marškinėlius ir priėjau prie jos, kol ji vis dar buvo nusisukusi ir žiūrėjo į sieną. Ištiesiau jai marškinius, nors ji vis dar žiūrėjo į sieną.

- Ačiū, - sumurmėjo ji ir paėmė iš rankos marškinėlius.

Palikau ją vieną kambaryje ir pradėjau vaikščioti po tą namą. Jis buvo labai apleistas, visur buvo nešvara bei dulkės. Nuėjau, kaip supratau, į virtuvę ir pradariau spintelę, kuri kaip mat sulūžo. Paėjau toliau nuo tos spintelės ir pargriuvau ant grindų.

- Šūdas, - nusikeikiau ir pastebėjau, jog grindys įlūžo. O skylėje mano koja. Atsargiai ją ištraukiau ir apžiūrėjau ar nesulūžo, tačiau mano laimei, taip nenutiko.

Staiga išgirdau keistą garsą, panašų į klyksmą, kuris sklido iš kambario, kuriame buvo... Leila! Greitai pašokau nuo grindų ir nubėgau iki jo.

Atsiprašau kad :

1. Taip ilgai nekėliau naujos dalies ( nors ją prieš savaitę parašiau, bet norėjosi ką nors dar prirašyti, tačiau minčių nulis )
2. Tokia trumpa dalis, bet... Ech, tingiu bei neturiu minčių.