Silence & Noise ( Niall Horan )

PENKTOJI DALIS

~Niall pozicija~

Sutrikau ir nežinojau ką daryti, tačiau mano lūpos automatiškai pradėjo judėti jos ritmu ir aš niekaip negalėjau tam atsispirti. Užmerkiau akis ir pasinėriau į tą tobulą jausmą, kuris užliejo mano kūną. Atrodo, kad tą akimirką aš atsipalaidavau. Buvau nerūpestingas. Atrodo, jog šiame pasaulyje likome tik mes - aš ir Leila. Staiga mergina nuo manęs atsitraukė ir uždėjo delną sau ant lūpų.

- O Dieve, atsiprašau, - suspiegė. Suraukiau antakius ir nežinojau ką jai atsakyti. Bučinys man patiko. Tačiau nuleidau galvą supratęs, kad ji mane pabučiavo to nesuprasdama. Ji to nenorėjo.

- Aš tau išsipasakojau apie viską ir... Aš labai atsiprašau, to neturėjo būti. - Papurtė galvą ir užsidėjo antklodę sau ant kelių. Nieko jai nesakiau, net nežiūrėjau į ją. O ką man reiktų pasakyti, kad man patiko? Taip tik dar labiau ją išgąsdinsiu.

- Ar tu pyksti, kad tave pabučiavau? - Vėl prabilo ji.

- Viskas gerai, tai neturėjo nutikti, - sušnabždėjau ir net nepajudėjau iš vietos.

- Man dabar tikrai nejauku, - burbtelėjo ji.

- Nesi jaudink, viskas užmiršta, - pasakiau ir išdrįsau pakelti akis į ją. Ji buvo paraudusi, o jos lūpos paburkusios, plaukai šiek tiek susivėlę, tačiau tai jai suteikė dar daugiau žavesio.

- Ar- ar tas vyras jau grįžo? - Paklausė tyliai.

- Ne, jo dar nėra, - sumurmėjau ir nudelbiau akis į grindis.

- Ar tu bent esi išėjęs iš šio pastato?

- Ne, - trumpai atsakiau ir Leila aiktelėjo.

- Jis čia tave laiko kaip kalinį, - sumurmėjo ji ir pakilo nuo lovos. Ji stovėjo prie manęs, o aš žiūrėjau į ją iš apačios. Staiga nuleidau akis ir turbūt paraudonavau kaip pomidoras. Jos kojos buvo nuogos, o aš buvau net nepastebėjęs kaip ją nužiūrinėju. Po velnių! Iš jos lūpų pasigirdo tik mergaitiškas krizenimas. Ji tokia drąsi, o, tuo tarpu, aš toks bailys. Keikiu save už bailumą.

- Niall, - nusijuokė ji ir pritūpė prie manęs. - Aš jaučiuosi ne kaip.

- Ką? Ar tau ką skaudą? - Paklausiau susirūpinęs.

- Ne, - vėl nusijuokė. - Man tiesiog nejauku, kad tau tenka miegoti ant grindų, kai aš esu užvaldžiusi tavo lovą.

- Nesi jaudink dėl to, - sumurmėjau ir pakilau nuo grindų, tačiau už kažko užkliuvau ir pargrioviau Leilą ant lovos. Ji pradėjo giliai kvėpuoti, o jos kvėpavimas man atsimušo į veidą. Aš buvau užmerkęs akis, tačiau greitai jas pravėriau ir pamačiau po savęs gulinčią Leilą. Jo veidas dabar buvo toks raudonas, kad atrodo ryškesnės spalvos nesu matęs.

- Aš labai atsiprašau, - pakilau nuo jos ir žiūrėjau į tolį, kad tik nereikėtų sutikti mėlynų Leilos akių. Bet mano žvilgsnis vėl nukrypo į ją. Į jos kojas. Jos buvo nusėtos mėlynėmis. Suraukiau antakius. Leila pamačiusi mano žvilgsnį, užsimetė ant kojų antklodę.

- Ar tai jo darbas?

- Taip, tai padarė Darijus. - Ji nuleido akis sau į pirštus ir pradėjo su jais žaisti.

Staiga pasigirdo triukšmas. Šeimininkas grįžo. Pažiūrėjau į Leilą, kuri maldavo, kad ten neeičiau.

- Niall, prašau, nepalik manęs, - sušnabždėjo ji. Tačiau nieko negalėjau padaryti. Apsisukau ir palikau ją vieną.

Šeimininkas į namus atsitempė dar vieną merginą. Ji žiūrėjo į mane išgąsčio kupinomis akimis ir maldavo, kad padėčiau, tačiau aš užuot taip daręs, stovėjau ir žiūrėjau į jos ašarotą veidą.

- Kaip tau tavo draugė? - Išblaškė mano mintis šeimininkas. Tylėjau, nieko nesakiau. - Atsakyk!

- Gera, - sumurmėjau ir jis nusišypsojo.

- Gerai, - numykė ir griebęs tai merginai už plaukų, pakėlė. Ji nesliovė verkusi. Šeimininkas smogė kai į veidą, kai ji pradėjo šauktis pagalbos. - Tavęs čia niekas negirdės, kale! Gali šaukti į valias! - Tai pasakęs jis nusviedė merginos kūną per visą virtuvę. Ji sukrito ant grindų ir kūkčiojo. Šeimininkas parodė rankos mostu, kad galiu eiti, todėl taip ir padariau.

Grįžau į kambarį ir pamačiau kamputyje susirangusią Leilą. Ji verkė.

- Leila?

- Kodėl jis šitaip elgiasi su merginomis? - Paklausė sukūkčiodama. - Kodėl jis toks žiaurus?

Papurčiau galvą atsakydamas, kad nežinau.

- Man taip gaila tos merginos, - ji sudrebėjo. - Man gaila savęs.

- Nesakyk taip, - tariau ir priėjęs prie jos, pritūpiau.

- Aš noriu namo, Niall, - ji užmerkė akis, o jos veidu dar labiau pasruvo ašaros.

- Aš pasistengsiu tave iš čia ištraukti, Leila. Tu pabėgsi iš čia, aš tau pažadu.