Silence & Noise ( Niall Horan )

ŠEŠTOJI DALIS

~Niall pozicija~

Leila miegojo lovoje ir čepsėjo, kas kėlė man šypseną. Aš negaliu atsigrožėti šia mergina. Kol jis nebuvo, mano gyvenimas buvo pilkas, be jokių spalvų, tačiau Leila jį nuspalvino įvairiausiomis spalvomis. Aš jai kažką jaučiu, tačiau nežinau kas tai, ką šis jausmas reiškia... Tai man nauja. Aš labiausiai bijau, kad Leila išeis, kad ji mane paliks. Kas tada manęs lauks? Vėl pilkos, o gal net juodos spalvos gyvenimas?

- Niall? - Pasigirdo jos silpnas balselis. Pakilau nuo grindų ir nupėdinau iki lovos.

- Kas nutiko? - Paklausiau ir nusižiovavau.

- Aš tiesiog norėjau įsitikinti ar tu čia, - droviai nusišypsojo ir atsisėdo ant lovos. Ji truputį pasirąžė ir nukreipė žvilgsnį į mane. - Kaip manai, kiek laiko aš čia esu? Aš jau praradau laiko nuovoką.

- Dar tik savaitę, - sušnabždėjau.

- Aišku, - pakilo nuo lovos ir atsistojo prieš mane. - Kaip manai, ar ta mergina jau nužudyta?

- Nežinau, Leila, - sumurmėjau nors iš tikrųjų žinojau atsakymą. Ji jau mirusi.

Supratęs, kad jau rytas išskubėjau iš kambario, palikdamas Leilą suglumusią, ir nulėkiau į virtuvę. Aš privalau šeimininkui pagaminti pusryčius. Pradėjau juos ruošti, tačiau mane sutrukdė jo balsas.

- Aš noriu, kad ta mergina ruoštų man pusryčius.

- Kodėl? - Net neatsisukęs paklausiau.

- Tiesiog noriu! Neklausinėk kvailų klausimų, o kviesk ją! - Sušuko jis, todėl palikau visus įrankius ir nuėjau į savo kambarį.

- Kas nutiko? - Paklausė Leila pamačiusi mano veido išraišką, kuri nerodė nieko gero.

- Šeimininkas nori, kad tu jam ruoštum pusryčius.

- Ką?! Aš nenoriu tam gyvūliui patarnauti. Jau geriau mirsiu, - pareiškė ji.

- Leila, aš nenoriu, kad tu mirtum, - prisipažinau ir ji suraukė antakius.

- Gerai, tebūnie. - Pasidavė ji.

Ji pikta kaip širšė išlėkė iš kambario, o aš sekiau jai iš paskos. Mums nuėjus iki virtuvės šeimininko nebuvo, todėl galėjau lengviau atsikvėpti. Mačiau kaip Leila sukandusi dantis knisasi po šaldytuvą ir ieško kažko valgomo.

- Kaip manai, kodėl jis nori, kad aš jam ruoščiau pusryčius?

- Nežinau, - prisipažinau ir stebėjau kaip Leila ruošia maistą, sėdėdamas ant kėdės.

Ji siekė spintelės, norėdama iš jos kažką pasiimti, tačiau marškiniai pakilo.

- O Dieve, atsiprašau! - Suspiegė ji ir atsisuko į mane. Ji buvo visa raudona, todėl aš sukikenau. - Nesijuok!

- Tu mane juokini. - Nusišypsojau, kol Liela stovėjo užsidengusi veidą.

- Tikrai, Niall? - Pasigirdo šeimininko balsas, todėl krūptelėjau ir pakilau nuo kėdės, kad užstočiau Leilą. Tylėjau. - Tai beviltiška. Tu beviltiškas.

- Jis ne beviltiškas! - Sušuko už manęs stovėjusi Leila.

- Tylėk tu, kale! - Surėkė šeimininkas ir artėjo manęs link. Užstojau Lielą ir tikrai niekur neketinau eiti. - Niall, pasitrauk.

Tylėjau ir stovėjau kaip medis ar siena, kuri saugojo bejėgę Leilą. Neleisiu jam jos skaudinti.

- Pasitrauk arba kentėsit abu, - pareiškė jis. Vėl tylėjau ir net nesukrūtėjau. Leila atsargiai uždėjo savo gležnas rankas man ant liemens ir pajaučiau jos kūną prisiglaudžiant sau prie nugaros. Įsitempiau, nes nesitikėjau tokio gesto.

- Tu tikrai beviltiškas, - juokėsi šeimininkas. - Tu manai, kad ji tau kažką jaučia? Nebūk kvailas! Ji tik nori iš čia pabėgti, daugiau nieko.

- Tai ne tiesa, - girdėjau silpną Leilos balsą. Stovėjau it medis ir mąsčiau. O jei šeimininkas kalbą tiesą, jeigu Leila nori pasprukti iš čia. Be manęs. Bet mano širdis nenorėjo tuo patikėti. Pajaučiau, jog Leila man į ranką įdeda kažkokį daiktą. Susiraukiau, tačiau tada suvokiau jos ketinimus.

- Niall, nebūk kvailas ir pamokyk tą mergiotę. - Nusijuokė šeimininkas.

- Ne, - pagaliau prabilau.

- Ne? - Pakėlė antakį ir nusijuokė. - Žinai, kad šeimininkas nepratęs girdėti žodžio "ne".

Stipriau į rankas suėmiau peilį ir nutaikęs progą dūriau jam į petį. Jis suklykė iš skausmo ir parkrito ant grindų.

- Tu man ne šeimininkas, - sušnypščiau ir griebęs Leilai už rankos, patraukiau durų link.

Atsiprašau, kad dalies nebuvo tiek ilgai, trūko minčių...