Silence & Noise ( Niall Horan )

KETVIRTOJI DALIS

~Niall pozicija~

Leilos žodžiai mane pradžiugino, nors ir žinojau, kad tai netiesa. Papurčiau galvą lyg paneigdamas ką tik jos pasakytus žodžius ir ji suraukė savo kaktą.

- Tai tiesa, Niall, - sumurmėjo ji. Vėl žvelgiau į jos akis, kurios užbūrė mane savo mėlynumu. Kas man darosi? Pakilau iš tupėjimo pozos ir atsitraukiau nuo Leilos. Ji išsigando ir laukė tolimesnių mano veiksmų. Apsisukau ir ketinau išeiti, tačiau mane sustabdė Leilos ranka, kuri sugriebė manąją. Nesupratęs jos veiksmų, atsisukau į ją.

- Prašau, pasilik su manimi, - sušnabždėjo ji ir jos akys pradėjo žibėti.

- Ne, negaliu, - papurčiau galvą. Ji neatleidusi mano rankos bandė pakilti nuo lovos. Vos tai padariusi, ji vos nenuvirto ant grindų, tačiau aš spėjau ją sugauti sau į glėbį. Jos akys išsiplėtė, todėl aš atitraukiau savo rankas nuo jos. - Atsiprašau, - sumurmėjau.

- Pasilik, - ji vėl laikėsi savo. - Aš bijau, kad jis gali ateiti ir nuskriausti mane.

- Tu ir manęs turėtum bijoti, - burbtelėjau.

- Tačiau nebijau, - bandė nusišypsoti ji. Nuleidau savo galvą ir giliai atsidusau.

- Na gerai, jei tau bus ramiau, aš pasiliksiu su tavimi, - merginos veidas iš karto nušvito po mano pasakytų žodžių. - Gulkis į lovą, tu labai pavargusi.

Ji neprieštaravo man, o tiesiog atsigulė į lovą. Atsisėdau prie lovos, ant žemės, kol ji akylai stebėjo kiekvieną mano judesį. Mes žiūrėjome vienas kitam į akis ir tylėjome. Nežinau kodėl, bet kai veiksmai pakrypsta prie Leilos, man norisi ją saugoti ir globoti, tačiau aš negaliu to padaryti ir tai mane siutina bei žlugdo. Aš bejėgis prieš jį.

- Apie ką mąstai? - Paklausė Leila išblaškydama mano mintis.

- Ar turėjai gerą gyvenimą iki kol patekai čia? - Paklausiau, nes šis klausimas mane kamavo jau kurį laiką. Mačiau kaip Lielos veidas subjūra ir dėl to kaltinau save. Tas mano landumas. - Atsiprašau.

- Tau nereikia už nieką atsiprašyti, - sumurmėjo Leila.

- Aš tave nuliūdinau, - burbtelėjau ir nuleidau galvą, tačiau Leila iškėlusi delną pakėlė mano smakrą, kad galėtų matyti mano akis.

- Aš... aš gyvenau siaubingą gyvenimą, Niall, - prisipažino ji ir užmerkusi akis, giliai įkvėpė. - Nors pastarosiomis dienomis jis pradėjo taisytis, tačiau mane pagrobė.

- A-ar papasakosi man kas tau nutiko? - Paklausiau ir tuo pačiu sumikčiojau, nes Leilos akyse pradėjo kauptis ašaros.

- Aš turėjau vaikiną, - pasakė ji ir aš suraukiau antakius. - Ji-jis buvo žiaurus. Darijus prieš mane smurtavo, Niall, - paaiškino ji.

- Aš irgi prieš tave smurtauju, - sumurmėjau ir norėjau dabar pat mirti vietoje.

- Tavo situacija kitokia, Niall, - pasakė Leila ir paglostė mano skruostą. - O Darijus prieš mane smurtavo savo noru. Jis n-net ba-bandė mane i-išprievartauti.

Po paskutinių Leilos pasakytų žodžių, ji pravirko ir tai man sugniaužė širdį. Iš jos akių upeliais ritosi ašaros, o akys paraudo.

- Neverk, prašau, - sumurmėjau.

- Apkabink mane, - pasakė Leila ir mano akys išsprogo. - Prašau.

Ji šiek tiek pakilo nuo lovos vos atsisėsdama. Padėjau jai iki galo atsisėsti ir vos ji tai padariusi, puolė man į glėbį. Visiškai sutrikau nuo jos tokio poelgio ir nežinojau ką daryti.

- Atsipalaiduok, Niall, - ji sukikeno ir supratau, jog ji nebeverkia, todėl šiek tiek šyptelėjau.

Atsargiai padėjau savo rankas merginai ant liemens, o ji savosiomis stipriau apkabino mano kaklą ir padėjo savo galvą į mano kaklo įlinkį. Jos karštas kvėpavimas vis atsimušdavo į mano kaklą, kas sukėlė malonius šiurpuliukus, kurie nueidavo per visą mano kūną. Užmerkiau akis ir stipriau prispaudžiau jos kūną prie savojo, tačiau ji aiktelėjo, todėl greitai nuo jos atsitraukiau.

- Atsiprašau, - pasakiau išsigandęs, tačiau ji vėl sukikeno.

- Niall, nesi jaudink, man viskas gerai.

- Džiaugiuosi dėl to, - atsidusau ir pasitraukiau nuo jos. Ėjau link durų ir pravėriau jas.

- Kur eini? - Paklausė Leila, tačiau nieko jai neatsakęs išėjau.

Ėjau koridoriumi kol pasiekiau virtuvę. Plačiai pravėriau šaldytuvą ir paėmęs Leilai maisto bei šakutę, vėl grįžau prie kambario durų. Pravėriau duris ir pamačiau stovinčią Leilą, todėl suraukiau antakius.

- O Dieve, nerimavau, kad išėjai iš kambario nieko nepasakęs, - atsiduso ji ir jos akys nukrypo į mano rankas, kuriose laikiau maistą. Priėjau prie jos ir padaviau jai tai į rankas. Ji sunkiai atsisėdo ant lovos, o aš nenuleidau nuo jos akių. Ji pasidėjo indelį su maistu ant kelių ir pradarė. Paėmusi šakutę ji pakabino šiek tiek kiaušinienės, kurią ruošiau ryte, ir įsidėjo į burną. Staiga ji pakėlė savo akis į mane ir nuoširdžiai nusišypsojo.

- Kokia aš nemandagi! - Nusijuokė ji. - Gal ir tu norėtum? - Papurčiau galvą, tačiau ji pažiūrėjo į mane piktai, todėl priėjau prie jos. - Taip daug geriau, - sumurmėjo jis ir pakabinusi maisto ant šakutės įdėjo man į burną. Kramčiau maistą ir stebėjau besišypsantį Leilos veidą. Nejučia pats nusišypsojau ir vėl prasižiojau, kai šakutė keliavo link mano burnos.

- Niall, tu išsitepei, - ji suraukė antakius ir jos pirštas atsirado man prie lūpų. Ji pradėjo švelniai glostyti mano apatinę lūpą, todėl aš užmerkiau akis ir mėgavausi jos prisilietimais. Jos oda tokia švelni. Po velnių, ką ji su manimi daro? Aš jaučiu jai prieraišumą.

Pramerkiau akis ir mačiau kaip Leila akylai stebi mano lūpas. Ji pradėjo lenktis link manęs, o aš nežinojau kur dėtis. Staiga jos lūpos atsirado ant manųjų ir atrodo, jog apie nieką kitą negalėjau galvoti, kaip tik apie Leilos putlias lūpas ant savųjų.

Gal galit išsakyt nuomones apie šią istoriją? Ar ji jums bent patinka? Nes man tai patinka ją rašyti :D