Silence & Noise ( Niall Horan )

AŠTUNTOJI DALIS

~Niall pozicija~

Atsakiau į merginos bučinį ir Leila nusišypsojo. Ji truputį pakilo ir apžergė mano liemenį. Akylai ją stebėjau ir bandžiau perprasti jos ketinimus. Ji pasilenkė ir vėl sulietė mūsų lūpas, tik šį kartą bučinys buvo daug aistringesnis ir pilnesnis aistros. Mergina sukando mano apatinę lūpą, todėl aš giliai atsidusau. Sekundei atsitraukiau ir žiūrėjau į jos akis, kurios mėnulio šviesoje spindėjo.

- Leila, ką tu darai? - Paklausiau, kai merginos rankos atsidūrė man po marškinėliais.

- Prašau, Niall, - sušnabždėjo ji ir numovė mano marškinius nors aš tam ir priešinausi. Ji pamačiusi randus ant mano kūno susiraukė. - Ar jis tau taip padarė?

Linktelėjau ir mergina pasilenkė link mano krūtinės. Sulaikiau kvėpavimą, kai pajutau jos lūpas sau ant kūno. Tas kiekvienas randas man priminė kiek aš kentėjau ir kiek man reikėjo patirti alinamo skausmo. Leila bučiavo kiekvieną randą, kol aš vis dar gulėjau sulaikęs kvėpavimą. Ji pakėlė akis į mane ir vėl pabučiavo į lūpas.

Nežinojau kur laikyti savo rankas, todėl Leila jas padėjau sau prie šonų. Šiek tiek pakilau, kad galėčiau sėdėti, nes gulėti buvo nepatogu. Žiūrėjau merginai į akis ir sutelkęs visą drąsą, pradėjau kelti marškinius aukštyn jos kūnu. Ji iškėlė rankas, todėl laisvai juos nuėmiau nuo Leilos kūno ir numečiau ant grindų. Mergina nė minutei nenutraukė akių kontakto su manimi. Pasilenkiau link jos veido r pabučiavau į lūpas. Leila visu kūnu pasislinko arčiau manęs ir dabar mūsų krūtinės lietėsi. Padėjau savo rankas Leilai už nugaros, tačiau tada jos lūpas paliko skausmo atodūsis, todėl nutraukiau bučinį ir įsistebeilijau jai į akis.

- Žaizdos dar neužgijo? - Paklausiau, o Leila tiesiog tylėjo. Pasukau ją šonu ir pamačiau, jog žaizdos jau baigia užgyti. - Aš labai atsiprašau...

- Niall, nekaltink savęs, prašau, - sumurmėjo ji ir atsisuko į mane. Nuleidau galvą ir tiesiog kaltinau save dėl skausmo, kurį jai tenka patirti. Leila akimirksniu pakėlė mano galvą su savo ranka ir perbraukė pirštu per lūpas. - Niall...

- Aš negaliu, Leila, - sumurmėjau ir pasukau galvą į šoną, kad nematyčiau jos akių. Užmerkiau akis ir giliai atsidusau, tačiau nespėjau jų nė atmerkti, kai Leila puolė man į glėbį. Ji įsitvėrė į mano kūną ir kūkčiojo. Negalėjau klausytis jos verkimo, nes tai skaudina mane.

- Leila, neverk, prašau, - sumurmėjau ir pradėjau švelniai glostyti jos nugarą, tačiau ji tik dar labiau pravirko. - Leila... Aš tikrai atsiprašau dėl to ką padariau.

Ji staiga atsitraukė nuo manęs ir sušniurkštė nosimi, išlipdama iš lovos.

- Tu manai, kad aš verkiu dėl to? - Paklausė ji žiūrėdama į mane savo paraudusiomis akimis, kurios prarado savo mėlynumą.

- Dėl ko dar galėtum verkti? - Sumurmėjau ir ji nusivalė ašaras ranka.

- Aš verkiu dėl to, kad tu sugadinai tokią nuostabią akimirką, Niall, - vėl sušniurkštė nosimi. - Iš dalies tai jis viską sugadino, tik jis.

- Leila, - sumurmėjau ir bandžiau ją paliesti, tačiau ji atsitraukė.

- Aš nežinau kas man vyksta, Niall! - Jau garsiau tarė. - Aš... tu... Tu man rūpi, Niall.

- Leila, tu man taip pat rūpi, - sumurmėjau ir žvelgiau jai į akis, kurios jau baigia atgauti savo mėlynumą.

- Bet aš bijau, Niall, - sumurmėjo. - Dabar bijau ne tik pati mirti, bet ir prarasti tave.

- Tu manęs neprarasi, aš visada būsiu šalia tavęs. - Tariau ir Leila nusuko akis į langą, kuriame švietė mėnulis.

- Norėčiau tuo tikėti, tikrai, - sumurmėjo ir nebegalėjau išlaikyti šios įtampos, todėl pakilau iš lovos ir apglėbiau jos gležną kūną savo rankomis.

- Aš visada būsiu šalia, aš prižadu, - sumurmėjau jai į ausį ir ji stipriau įsikabino į mano kūną.

Po keletos minučių ji nusiramino, tačiau nepaleido mano kūno, kai aš norėjau atsitraukti.

- Manau mums reiktų grįžti į lovą, - sumurmėjau ir Leila pakėlė galvą bei pakštelėjo man į lūpas.

- Gerai, - sumurmėjo ji ir paėmusi už mano rankos paguldė mane ant lovos. Jau norėjau gultis į lovą, tačiau ji mane sulaikė ir atsegė mano kelnių sagtį. Stebėjau ją ir suraukiau antakius. - Nesi jaudink, Niall. - Nusijuokė. - Aš neketinu tavęs prievartauti.

Nusišypsojau nuo jos žodžių ir mano kelnės nuslydo mano kojomis žemyn. Padėjau jas ant grindų šalia Leilos marškinių ir nusiaviau batus. Atsiguliau į lovą, o paskui mane ir Leila. Ji įsitaisė man ant krūtinės ir braižė visokias nematomas figūras. Nusišypsojau ir užmerkiau akis. Prieš užmiegant pajaučiau bučinį sau ant krūtinės, tačiau nereagavau į tai.

- Labanaktis, Niall, - sušnabždėjo Leila ir pakštelėjo man į lūpas.

Kaip manot, ar ne per greitai čia viskas vyksta? Ta simpatija ir panašiai?