Silence & Noise ( Niall Horan )

ANTROJI DALIS

~Niall pozicija~

Šeimininkas jau negrįžta kurį laiką, kas man kelia nerimą. Aš vis nedrįstu nueiti pas tą merginą. Ji nurimo tik prieš valandą. Apsižvalgiau aplink namus. Čia nieko nebuvo kas sukeltų man teigiamas emocijas. Visur buvo tamsu, nes langų čia nebuvo, todėl patalpą apšvietė tik lempa, kurį retkarčiais užgesdavo. Pakilau nuo grindų, nes buvau labai pavargęs. Nuėjau iki savo kambario durų ir dvejojau ar jas praverti. Kovojau su savimi, tačiau pravėriau duris. Apsižvalgiau, tačiau jos nepastebėjau. Priėjau prie lovos ir pamačiau ją ant jos miegančią. Ji buvo susirangiusi į kamuoliuką, o jos plaukai buvo užkritę jai ant veido. Pakėliau ranką jai prieš veidą ir norėjau patraukti plaukus jai nuo veido, tačiau sudvejojau. Mano smalsumas nugalėjo ir aš patraukiau plaukus. Ji suraukė savo nosį ir truputį pasimuistė, todėl aš atsitraukiau nuo jos. Jau pamaniau, kad ji pabudo, tačiau aš klydau. Supratau, kad lovos aš tikrai neatgausiu, todėl atsisėdau ant grindų ir rankomis apglėbęs savo kelius užmigau.

Truputį pasimuisčiau, nes kažkas palietė mano plaukus. Vėl pasimuisčiau, tačiau tai nesiliovė. Staigiai pramerkiau akis ir išvydau tą merginą. Ji supratusi ką padarė atsitraukė nuo manęs. Suraukiau savo antakius ir vėl nudelbiau akis į grindis, nes jos kūną dengė tik apatiniai. Pakilau nuo grindų ir ėjau link jos, tačiau ji atsitraukė ir susidūrė su spintele, lin kurios aš ėjau.

- Tu neturi manęs bijoti, - prabilau, kol ji drebėjo iš baimės.

- Ar tu manęs neskriausi? - Paklausė ji pakėlusi savo žydras akis į mane.

- Jeigu jis to nelieps daryti, - tariau ir nuleidau akis.

- Kaip suprasti? - Paklausė ji, tačiau aš jai nebe atsakiau. Ji truputį atsitraukė nuo spintelės, todėl ištraukiau iš jos marškinius ir padaviau juos jai. - Atsakyk man!

Nieko jai neatsakiau, nes ji to nesupras. Ji nesupranta, kad jeigu aš jam nepaklusiu, jis mus abu užmuš.

- Ei, - papurtė ji mane už pečio.

Vėl nukreipiau savo dėmesį į grindis ir tylėjau. Tyla šiuo metu man atrodė geriausias atsakymas.

- Po velnių, netylėk! - Sušuko ji. - Prašau, pasakyk man ką nors!

- Aš nežinau ką tau sakyti, - sumurmėjau, tačiau nepakėliau akių.

- Kaip man tave vadinti? - Paklausė ji.

- Šeimininkas mane vadina Niall, - pasakiau ir pagaliau pakėliau akis į ją.

- Šeimininkas? - Suraukė antakius ji. - Tu ne naminis gyvūnėlis, kad turėtum šeimininką.

- Aš priklausau jam, todėl jis ir yra mano šeimininkas, - tariau nenuleisdamas akių nuo jos veido.

- Tu niekam nepriklausai, Niall, - pasakė ji ir čiupo man už rankos, bet aš ją atitraukiau. - Beje, aš Leila.

- Leila, - pakartojau.

- Taip, - sumurmėjo. - Žinai, gal mes susibičiuliausim ir iš čia pabėgsim. Aš atleidžiu tau už vakarykštį nutikimą. - Pridūrė.

Staiga mano kambario durys prasivėrė ir į jį įsiveržė šeimininkas, todėl Leila pasislėpė už manęs. Šeimininkas pamatęs kokia Leila išsigandusi, nusišypsojo.

- Manau, jog metas pažaisti, - nusišypsojo jis.

Atsiprašau, kad trumpa, tačiau norėjau padaryti intrigą. ;)