Nuo pat gimimo mane traukia mėnulis ir miškas. Aš jau tokia. Visi mane vadina arba Miškine arba Vilkų mergaite. Pastaroji pravardė man prilipo kai trečioje klasėje buvome išvykę į kaimą. Vaikščiojome po mišką kai išgirdome kaukiantį vilką. Visi išsigando išskyrus mane. Aš supratau, kad vilkui skauda, kad jam reikia mano pagalbos. Tą akimirką aš neklausiau savo proto. Aš sekiau savo širdį. Nubėgau į tą vietą iš kurios girdėjosi vilko kaukimas. Pamatęs mane jis nustojo kaukti ir nuolankiomis, skausmo kupinomis akimis žiūrėjo tiesiai į mane. Geriau apžiūrėjusi vilką supratau, kad į jo koją įsmigusi strėlė. Nežinau kas tais laikais dar naudojo jas, bet ji ten buvo. Aš priėjau prie vilko, švelniai paglosčiau ir savo mažomis rankutėmis ištraukiau strėlę iš jo kojos. Vilkas dėkingai lyžtelėjo mano rankytę ir šlubuodamas nušuoliavo savais keliais. Visi mano klasiokai, mokytoja ir aš niekada neužmiršim šio įvykio. Aš tikrai nebuvau ta dąsioji gyvūnų gelbėtoja kuri be jokios baimės eina prie laukinio plėšraus gyvūno ir padeda jam, bet tą akimirką kai išgirdau kaukiantį vilką mane užplūdo adrenalinas ir kaip jau sakiau neklausiau savo proto kurio, manau, reikėjo paklausyti.
Nauja istorija, labai norėčiau sužinoti ką manot ^^
