Nuėjau atidaryti jų ir už duru pamačiau tai, ko tikrai nesitikėjau pamatyti... Už durų stovėjo mano vaikystės geriausia draugė Ellen!!!
-Ellen!!! OMG!!!- rėkdama užšokau ant jos, o ji vos neišmetė mano užsakytos picos.
-Sveika Ane!- apkabino mane mergina.- Tei va, atvežiau picą,-nusijuokė ji.
-Tai u dabar picas vežioji?- žvengdama paklausiau.
-Kaip matai,- nusijuokė ir ji.-Gal galiu užeit? Pašnekėtumėm šiek tiek.
-Aišku, kad gali!- dar klausia daunė. Mes įėjom į namus, uždarėm duris ir nuėjom atsisėst į svetainę.-Tai kur tu buvai dingus? Kada grįžai?- paklausiau jos neleisdama jai įsiterpti.
-Tj manau pradėsiu nuo pradžių. Tą dieną po ekskursijos, kai padėjai vilkui, grįžau namo ir tėvai man nieko nepasakę išvežė mane į Norvegiją pas močiutę. Jie absoliučiai nieko man nesakė, kad ir kiek aš jų klausinėjau. Na, tiesa, vieną dalyką sužinojau. Jie sakė, kad aš negaliu su tavimi bendrauti, nes tu kitokia. Aš nieko nesupratau ir nelabai suprantu dabar. Tai žodžiu, mano močiutė mirė ir tėvai nebenorėjo manęs pasiimti tad dabar gyvenu čia. Įsidarbinau picerijoj ir kai tu paskambinai aš priimiau užsakymą tad atvažiavau čia ir štai, mes sėdime ir kalbamės,- šyptelėjo Ellen baigusi kalbėti. Aš nieko neklausinėjau, nes, manau, ji žino tiek pat kiek aš.
-Tai gal sakau pasilik, pavalgyk su manim?- pasiūliau jai.
-Ne, sorriuka, aš gi dirbu,- atsakė ji.
-Oh. Tai gal bent numeriais apsikeičiam?
-Ai nu. Tiksliai,- nusijuokė ji. Mes atsisveikimom ir ji išvažiavo atgal į piceriją. Aš atsisėdau ir valgiau savo picą.
*Ellen poz*
Išėjau iš Anės namų. Kokia ji kvailutė. Ji vis dar tokia pat naivi mergina kaip vaikystėje. Ji patikėjo kiekvienu mano žodžiu. Kvailelė. Oi kokia kvailelė. Žinot, maniau, jie bus ją geriau paslėpę ir paruošę tam kas jos laukia. Maniau, kad aš jos nerasiu, bet tie kvailiai net neužslapsto jos pėdsakų. Išties, gal kada reiktų padėkoti Džėjui? Juk jei jis nebūtų susitikęs su ja, aš nebūčiau taip lengvai jos atsekusi.
*Anės poz*
Suvalgiusi savo picą nuėjau į kamabrį ir įsijungiau kompą. Žaidžiau TheSims4. Bežaidžiant išgirdau vilko kaukimą. Dieną? Rimtai? Negaliu taip gyvent. Nėra taip, kad aš bijočiau jų kaukimo, bet jis nervina ir aš noriu būti saugi kai kur nors eisiu. Kantrybė trūko. Protas suveikė. Paskambinau gyvūnų kontrolei.
-Sveiki,- atsiliepė kažkokia moteriškė.
-Laba diena. Norėčiau prasnešt, kad Londono užmiesty Calerio gatvėje bastosi vilkas, o gal net keli. Manau jie gyvena gale gatvės esančiame miškelyje. Vakar vienas vilkas manęs vos neužpuolė,- išdėsčiau, o mergina pradėjo juoktis. Kas jai negerai? Paskambinu gyvūnų kontrolei, o ten žvengia iš manęs. Malonu blemba.
-Panele, aš nežinau ar jūs čia prikolinat, ar jūs prigėrėt, bet toje vietovėje nuo jos susikūrimo nė karto neaptiktas nė vienas vilkas,- pasakė užtikrintai, bet juokdamasi.
-Bet aš nemeluoju!!!- rėkiau į ragelį.
-Viso gero, panele,- pratarė ta durnė neatliekanti savo darbo ir numetė ragelį. Aš susinervinus tėškiau ant staliuko prie kompiuterio buvusią vazelę į sieną. Ji subyrėjo į šimtus, o gal net tūkstančius šukių. Aš buvau labai įniršusi. Kas per žmonės šiaias laikais ir už ką moka tiems suknistiems gyvūnų kontrolės darbuotojams jei jie net nedirba savo darbo!? Koks neteisingas šis gyvenimas! Mane ruošiasi paskerst vilkas, o jie man aiškina, kad čia nebuvo ir nėra vilkų! Tai ką aš beprotė gal?! Krč aš suprantu, kad greit užsiplieskiu, bet nu rimtai? Kas per žmonės... Blmb vieną dieną pati nužudysiu tą vilką ir nunešiu jiems jo kūną. Tada žiūrėsim kas buvo teisus. Sedžiu susinervavus ir vis dar girdžiu vilko kaukimą. Žinau, kad tai nepadės, bet išėjau į balkoną ir užrėkiau:
-Gali tu baikt kaukt? Blemba užknisai!- vilkas užtilo. Keista... Nebesuprantu nei savęs nei vilkų. Veliau, net nesutvarkiusi šukių, vėl sėdausi žaisti TheSims4. Šis žaidimas mane nuramina. Praėjo turbūt pora valandų, nes jau pradėjo temti ir tėtis grįžo namo.
-Sveika, mieloji,- įėjęs į kambarį pasakė jis ir nusišypsojo. Pamatęs šukes ant mano grindų jis perkreipė savo veido mimiką.- Dukrele, kas nutiko?- susirūpinęs paklausė.
-Labas, tėti. Žodžiu, buvo taip, kad mačiau vilką slampiojantį gatve, paskambinau gyvūnų kontrolei ir jie pradėjo žvengt ir numetė ragelį. Tada aš susinervavau ir tėškiau vazą į sieną,- tėtis žiūrėjo į mane nepatikliu žvilgsniu.
-Ane, tau neskauda galvos? Tu neturi temperatūros?- paklausė.
-Rimtai? Dar vienas... Aš tik sakau ką mačiau!-užrėkiau.
-Gerai, Ane, kaip pasakysi,- persigandęs tarė ir išėjo. Kaip mane visi nervuoja...
Dar pora valandėlių pasėdėjau prie kompiuterio ir nuėjau miegoti. Suprantu, kad dar anksti, bet man to reikia.
Sveiki visi kurie skaitoo :) Laukiu komentarų, votes ir naujų skaitytojų :P Ši dalis, manau, buvo kiek painoka, bet kartais taip būna, kad rašai ir viskas kitam žmogui atrodo per painu tad jei taip buvo - sorriuka.
