Paskutinė pamoka... Penktadienis... Man taip nuobodu... Niekada nemėgau matematikos... Jau baigiu užmigti... Mano akys merkiasi ir jau tuoj tuoj pasinersiu į savo sapnų pasaulį...
-Panele Ane Terner!- sušuko grubus balsas. Šūdas, prisidirbau. Vėl.
-Ką?- išsiblaškiusi pakėliau galvą į mokytoją.
-Kokį atsakymą gavote?- paklausė žinodama, kad aš nieko nesprendžiau.
-A...Ammm...
-Pst, Ane,- pakvietė už manęs sėdėjęs klasiokas Džėjus.- Atsakymas 197,68
-Ammm... Atsakymas 197,68?- labiau paklausiau nei atsakiau mokytojai. Ji metė į mane piktą žvilgsnį ir palinksėjusi pratarė:
-Šį kart išsisukai, Terner, bet kitą kartą gali ir nepasisekti,- ji nusisuko į lentą ir pradėjo kažką aiškinti. Tą akimirką kol buvau nestebima mokytojos atsisukau į Džėjų.
-Ačiū, lieku skolinga,- šyptelėjau jam.
-Nėra už ką,- nusišypsojo ir jis man. Galiu pasakyti, niekada nepastebėjau, kad jo šypsena tokia miela ir akys tokios įdomios. Lyg ir mėlynos, bet kažkodėl šiek tiek raudonos. O dieve apie ką aš galvoju... Nors geriau pagalvojus, apie bernus galvoti geriau nei klausyti nuobodžių mokytojos aiškinimų.
*Džėjaus poz*
-Ačiū, lieku skolinga,- pratarė Anė ir nusišypsojo savo nuostabia šypsena. Ji net neįsivaizduoja kiek AŠ jai skolingas. Palyginti su tuo ji man neskolinga nieko. Ech... kaip norėčiau jai pasakyti tiesą, bet negaliu. Dar nelaikas. Ji išsigąs. O aš čia ne tam, kad viską sugadinčiau ją išgąsdindamas.
-Nėra už ką,- pratariau merginai ir taip pat jai nusišypsojau. Ši mergina neįprasta. Ji neįprasta ne tik dėl to kas ji yra iš tiesų, bet ir dėl to, nes turi kaštoninės spalvos plaukus, žalias akis, labai mielą šypsenėlę, drąsią širdį ir švarią sielą. Be to, girdėjau, ji mėgsta miškus. Iš ties butu keista jei ji jų nemėgtų, nes tai JIEMS nebūdinga.
Suskambėjo skambutis. Visi staigiai išlėkė iš klasės. Aš irgi būčiau tai padaręs, bet pamačiau prie Anės suolo nukritusią knygutę. Paimiau ją ir žinojau, kad privalau ją pasivyti ir atiduoti šią knygutę. Tiesa, nežinau kur jos namai, bet bus lengva atsekti. MES visi ją jaučiam ir visiems mums lengva ją rasti. Mano jutimai neklydo. Aš greitai ją pasivijau.
-Ane!- šūktelėjau jai.
*Anės poz*
-Ane!- išgirdau kažką šaukiant ir net krūptelėjau. Atsisukusi pamačiau Džėjų.- Palikai šią knygutę klasėje,- pasakė ir prikando lūpą.
-Aš labai dėkinga,- pratariau ir apdovanojau jį savo šypsena.- Išgelbsti mane ir mano daiktus šiandien jau antrą kartą, nusijuokiau aš.
-Toks jau mano darbas,- nusijuokė ir jis. Po to šiek tiek sutriko ir pasitaisė.-Na turėjau omeny, kad man labai malonu tau padėti,- mačiau kaip jis susigėdo ir nusijuokiau iš jo.- Na, amm... Tai turbūt iki,- pratarė ir dingo už gatvės kampo. Keistas vaikinukas, bet nemeluosiu, mielas.
Grįžusi namo radau raštelį, kad mano tėtis grįš tik rytoj, tad aš galiu veikti ką noriu. Pasiimiau čipsų, sprite ir tiesiu taikymo šoviau į kambarį žiūrėti filmo. Filmas buvo gana įdomus. Tai buvo siaubo filmas apie vilkus kurie buvo užkietėję žudikai ir stovykloje atbėgę iš miško draskydavo ir ėsdavo vaikus. Man buvo nebaisu kol neišgirdau kaukimo už lango ir tai tikrai nebuvo šuo. Staigiai užverčiau kompą ir nuėjau prie lango. Iš čia nieko nematyti, o į pirmą aukštą bijau eiti, tad atsiguliau į lovą, susivyniojau į antklodę ir vos ne vos užmigau.
Tei va kai kurie teiravosi naujos dalies, tad štai ir ji. Žinau, kol kas nėra veiksmo, bet vėliau turėtų atsirasti.
Laukiu nuomonių, pastabų ir aišku vote'ų :D
Ačiū, kad skaitot :*
