Pabudau nuo žadintuvo kuris suskambėjo 7 valandą ryto. Iškėliau kojas iš lovos ir mano dešinė koja iškart pajuto kažkokį skausmą kuris perėjo per visą mano kūną. Šūdas, šukės. Juk jų vakar nesutvarkiau.
-Teeeet!- surikau. Tėtis iškart prisistatė.- Atsargiai!- tariau atidarinėjant jam duris.- Čia visur pilna šukių. Ar galėtum sušluoti jas, kol tvarkysiuos žaizdeles?- jis man tiesiog linktelėjo ir pasiėmęs šluotą viską sutvarkė. Aš jam padėkojau ir jis išėjo. Tada kai mano kojoms jau buvo saugu vaikščioti kambario grindimis, šlubuodama nuėjau iki vonios kambario ir ten susitvarkiau koją bei ją susitvarsčiau. Kol kas teks pabūti taip. Nusileidau į pirmą aukštą, išsikepiau blynų su nutella ir išgėrusi kavos nuėjau į kiemą. Ten prisėdau ant supamojo krėslo ir mėgavausi ryto vėsa.
-Sveika,- pratarė kimus vaikino balsas, o aš net krūptelėjau.
-Sveikas, mes pažįstami?- pakėliau akis į geltonų plaukų savininką.
-N'ne, bet labai norėjau susipažinti. Aš tavo naujas kaimynas. Vakar čia atsikraustėm su šeima,- pasakė vaikinas ir šyptelėjo.
-Tai puiku, galėsime būti draugais,- nusijuokiau.- Tai kuo vardu būsi?
-Ai taip, tiesa,- nusijuokė ir jis.- Aš James. O kuo ši žavi panėlė vardu?- paklausė ir nusilenkė. Jis linksmas, man tai patinka. Manau tapsime gerais draugais.
-Ši žavi panelė kuriai tu padlaižauji vardu Anė,- padaviau jam ranką, o jis ją paimė ir pabučiavo.
-Visada jūsų paslaugoms,- pasakė ir vėl nusilenkė. Aš sukikenau.
-Gal norėtum, kad aprodyčiau apylinkes?- paklausiau James.
-Norėčiau, bet gal ne šiandien, nes kaip matau, tavo koja sužalota.
-Ai, čia niekis, šiek tiek apsibraižiau koją stiklais.
-Kaip sugebėjai?- pažiūrėjo klausiamu žvilgsniu.
-Ilga istorija. Einam geriau pasivaikščiot bent iki miškelio,- jis sutiko tad aš užsimaukšlinau batus ir mes išėjom. Nežinau kodėl, bet labai juo pasitikėjau tad papasakojau viską kas nutiko su vilkais. Jis vienintelis patikėjo viskuo ką jam sakiau. Už tai jį gerbiu. Priėjom miškelį ir jis stabtelėjo.
-Eini?- paklausiau.
-Rimtai? Tu man katik aiškinai apie vilkus, o dabar nori į mišką?- aš visiškai rimtu žvilgsniu stebėjau jį.- Na, nepanašu, kad tu juokautum,- pasakė ir atsiduso.
-Bijai?- pašaipiai paklausiau.
-Bijau, bet kur ten tokią trapią mergaitę vieną paliksi,- nusijuokė.
-Gerai, tada einam,-įėjom mes į miškelį. Niekada nepastebėjau koks jis gražus. Mes abu ėjome ir tiesiog tylėjome žvalgydamiesi aplinkui. Mano žvilgsnį patraukė padaras nubėgęs takeliu mums po kaire. Tada išgirdau gailų cypimą. Beveik tokį patį kaip pirmoje klasėje. James į mane pažiūrėjo pakraupęs, o aš tik čiupau jam už rankos ir nuėjau cypimo link. James tylėjo. Tai reiškė, kad arba jis yra protingas ir žino, kad kad ir ką sakys tai nieko nepakeis, arba, jis yra per daug išsigandęs, kad galėtų kalbėti. Kiek paėjėję pamatėme vilką parkritusį ant savo kairiojo šono. Šalia šio vilko stovėjo tas pats vilkas kurį mačiau einantį takeliu. Atrodė, kad jis verkia, bet juk vilkai negali verkti, tiesa? Priėjau arčiau sužeisto vilko. Jo šone puikavosi didelis vilko nagų įbrėžimas. Tos nagų žymės buvo per didelės paprastam vilkui tad mane nukrėtė šiurpas. James vis ėjo man iš paskos, nepaliko manęs. Priėjau prie vilko. Jis nuolankiu žvilgsniu pažvelgė į mane ir sumirksėjo. Aš uždėjau rankas ant jo žaizdos. Jis cyptelėjo, bet greitai žaizda dingo ir jis atsistojo. Aš buvau priblokšta. Kas čia katik įvyko? Kaip dingo ta žaizda? O gal jos net nebuvo? Aš pasukau savo galvą į James. Jis buvo ne ką mažiau persigandęs nei aš. Aš atsistojau nuo žemės ant kurios sedėjau. Abu vilkai ėjo link manęs. Aš atatupsta traukiausi atgal kol atsitrenkiau į medį. James rado kažkokį pagalį ir metė tolyn. Manė, kad vilkai seks paskui, bet mūsų nelaimei, taip nebuvo. Vilkas, kuriam padėjau, pasinaudojo proga, kad aš atsirėmusi į medį ir pabaksnojo man į koją. Turbūt reikia tikėtis blogiausio - neteksiu kojos arba gyvybės. Bet to nebuvo. Jis suinkštė snukučiu rodydamas į mano sužeistą koją. Aš nesupratau kas čia vyksta, bet manau, kad jis užuodžia kraują ir nori, kad nusiimčiau batus ir jam būtų lengviau ją kramtyti.
-Velniop! Tegu bent vilkai pasidžiaugia gyvenimu!- surėkiau ir James sutrikęs žvelgė į mane. Aš tiesiog prisėdau vis dar remdamasi į medį ir žvelgdama į gilias vilko akis nusiimiau batus. Jis lyg parodydamas, kad elgiuosi teisingai man linktelėjo. Kai nusiimiau batus, jis atsigulė prie mano kojos ir aš jau buvau pasiruošusi jos netekti. Jis pažiūrėjo į mano akis ir tiesiog keletą kartų lyžtelėjo mano žaizdeles. Aš bandžiau nerėkti iš skausmo ir neverkti iš baimės. Vis dar laukiau kojos netekties, bet vilkas tiesiog pasitraukė, priėjęs prie mano rankų pasitrynė į jas, tada nuėjo prie James, pasitrynė jam į kojas ir nutypeno kartu su kitu vilku šalin.
-A'a'annee,- vos ne vos pratarė James.- T'tavo žaizdos. Jos pranyko,- parodė į mano koją. Aš pažiūrėjau į jį kaip į beprotį ir pažiūrėjau į savo koją. Ten nebebuvo nei vieno įbrėžimo. Lyg net nebūčiau šiandien užlipusi ant stiko.
-Wow. Viskas per daug keista... Dingstam iš čia,- pasakiau James besimaudama batus. Jis ištiesė man savo ranką ir padėjo atsistoti. Mes ėjome tylėdami. Šį kartą mes tylėjome ne todėl, nes žvalgėmės į gamtos grožį, bet todel, nes abu negalėjome atsipeikėti. Supratau, kad vis tiek reikia nutraukti tylą tad paklausiau man rūpinčio klausimo:
-James, kodėl nepabėgai iš miško pasirodžius vilkams? Juk tu galėjai bėgti ir palikti mane vieną. Juk jie galėjo nužudyti tave.
-Na, tu esi pirmoji mano draugė čia ir aš tau pasakiau, kad negalėčiau palikti tavęs čia vienos tad laikiausi savo žodžio,- pasakė ir šyptelėjo puse lūpų.
- Žinai, tu geras žmogus,- pasakiau ir kumštelėjau jam į petį.
-Ačiū, ačiū, Madam,- pasake ir nusijuokęs nusilenkė.
-Gal sakau einam į miestą prasiblaškyt? Parodyčiau kur čia kas.
-Davai.
-Be to, gal lankysi Kornvėjaus vidurinę?- paklausiau vaikino.
-Aš? Jo. Būsiu 12e klasėj,- pasakė ir aš išsišiepiau.
-Būsim klasiokai!- sušukau ir nusijuokę ėjome miesto link.
Tei va nžn kaip jums šita dalis, bet kaip visada labai noriu sužinoti ką manot :)
