Pabudau nuo stiprios šviesos. Kas per velnias pas mane į kambarį lenda ir šviesą jungia kai miegu?
-Šviesą lauk!- sušukau, bet nieks šviesos neišjungė. -C'mon, žmogau, išjunk šviesą...- pasakiau ir pramerkiau akis. Nenuostabu, kad nieks neišjungė šviesos. Aš buvau vidury miško ant kažkokio minkšto adialo. Ir dabar buvo diena. Šūdas! Negrįžau visą naktį! Tėtis, turbūt, labai jaudinasi, gal net policiją iškvietė manęs ieškoti.
Jau stojausi eiti, bet supratau, kad aš net neįsivaizduoju kaip iš čia išeiti. Juk vakar Sam mane čia atsitempė. Plius, buvo naktis ir nemačiau net dalies kelio. Atsidusau ir vėl atsiguliau ant adialo. Po sekundės pajaučiau mažą letenėlę sau ant rankos. Krūptelėjau ir staigiai pašokau nuo adialo. Mažas vilkiukas stebėjo mane savo sidabrinėmis akimis ir laukė ką darysiu toliau. Nusprendžiau, kad ši būtybė yra labai labai miela ir man nieko nedarys, tad pritūpiau ir paglosčiau jos galvytę. Vilkiukas, atrodo, šyptelėjo man ir aš akimirksniu pamiršau visas problemas. Na, bent minutei. Viskas grįžo kai išgirdau kaukimą. Šūdas. Čia galbūt šio padarėlio motina ir ji jo ieško. Jei ji mane ras su juo - man kapai... Aš atsistojau, bet jau buvo per vėlu. Vienas vilkas stovėjo prieš mane. Galbūt jis ruošėsi pulti, o galbūt jis išsigando... Galiausiai vilkas palenkė man savo galvą ir nuėjo prie mažo vilkiuko. Tada jie abu virto žmonėmis, o aš stovėjau lyg prikalta prie žemės. Ten stovėjo Džėjus ir kažkokia maža mergaitė.
-Tina, prašiau tavęs nepasimesti nuo manęs ir nelįsti prie Valdovės,- tarė jis mažai mergaitei.
-Atleisk, broli,- nuleido akis į žemę ji.
-Na, niekis. Tik kitą kart būk klusnesnė. O dabar bėk pas mamą,- pasakė Džėjus Tinai ir pabučiavo jai į kaktą. Tada Tina vėl atvirto į vilką ir kažkur nubėgo. Mano galva nesuprato nieko. Aš klestelėjau ant žemės ir tiesiog sėdėjau. Kai prie manęs pradėjo eiti Džėjus, aš pradėjau drebėti.
-Ei, Valdove, nebijokit. Juk viskas gerai. Atleiskit, kad mano sesuo jums sutrugdė.
-Kokia? Kas? Ką? Valdovė? Ką?- sutrikusi klausinėjau jo.
-Jūs esate vilkų Valdovė. Argi dar nesupratot?- aš sėdėjau apšąlusi. Supratau, kad man kažkas negerai. Supratau, kad mane bando įtikinti, kad esu vilkų valdovė ir dar suprantu, kad mano tėtis jaudinasi dėl manęs.
-G'gerai... Jei aš esu vilkų valdovė,- pasakiau rodydama kabutes.- Tai prašau, vadink man Ane, kaip anksčiau.
-Gerai, Ane,- tarė jis.
-Ir prašau, išvesk mane iš čia. Mano tėtis dėl manęs tikrai jaudinasi.
Džėjus padėjo man atsistoti nuo žemės ir mes kažkokiu keliu grižome ten, kur susitikau su Sam.
-Ačiū, Džėjau. Nuo čia kelią jau žinau- pasakiau vaikinui ir pradėjau bėgti namo. Džėjus dar bandė man kažka sušukti, bet aš nieko negirdau. Prie paskutinio posūkio, kuris turėjo išvesti mane iš šio miško, pajutau lietaus lašus krentančius ant savo galvos. Pažvelgiau į dangų ir pamačiau apsiniaukusį dangų. Pro vieną praplaukiantį debesį pastebėjau mėnulį. Mėnulis... Mėnulis... Tikrai! Mėnulis! Juk ten, švietė saulė, o tai reiškia dieną. Oh... Manau man pakišo narkotikų... Pasipurčiau ir toliau bėgau namo. Įbėgusi į namus nustebau nieko neradusi.
-Wtf...- sumurmėjau sau. Tuo metu išgirdau už manęs atidaromas duris. Pro jas įėjo mano tėtis.
-Su gimtadieniu, Luna!- priėjo prie manęs ir apkabino.
-A'a'ačiū?- pasakiau nieko nesuprasdama. Būčiau paklaususi kodėl jis mane sveikina šiandien ir kodėl manęs nepasigedo, bet aš suprantu, kad čia kažkas ne taip ir aš turiu išsiaišinti kas. Nesvarbu su Džėjaus pagalba, ar be jo.
Heyyy! Sorry, kad labai retai keliu dalis. Tiesiog kartais negaliu, o kartais tingisi rašyt. Tai labai atsiprašau. Tikiuosi nepraradau labai daug skaitytojų :)
