Sam, jei toks tikrasis jos vardas, tempėsi mane vis giliau ir giliau į mišką. Po kažkur dešimties minučių mes sustojome.
-Na, štai mes ir čia,- pasakė toji keista mergina. Apsidairiau aplinkui, esu šį mišką šimtus kartų perėjusi skersai ir išilgai, bet šias vietas matau pirmą kartą. Jos kitokios nei visas miškas. Šią vietą labai stipriai apšviečia mėnulis. Pala... Mėnulis? Taigi man išėjus iš namų dangus buvo apsitraukęs juodais lietaus debesimis, bet čia... Čia jų nėra. Čia viskas atrodo lyg sustojusi jaukumo akimirka. Medžiai, jie lyg kviečia prisidėti prie jų ir džiuginti žmones švelniu ošimu. Paukščiai, jie lyg noretų pakelti mane su savimi ir aprodyti man dangų ir pūkinius debesų patalus. Žvaigždės, jos lyg rodo ženklus, prisiminimus, įspėjimus... Įspėjimus tokius kokį man pasivaideno, kad pamačiau dabar. Krūptelėjau nuo tokios savo minties ir atsitokėjusi nuo šios vietos grožio pratariau:
-Sam, o kas čia per vieta? Šį mišką aš pažįstu lyg savo namus, bet šių vietų niekados nemačiau,- po šių mano žodžių stojo tyla. Aš nuleidau savo akis, kurios vis dar buvo pakeltos į žvaigždėtą dangų ir pasisukiojau ieškodama Sam. Mano nelaimei merginos nepamačiau.
-S'sam?!- sutrikusi sušukau.-Sam!?- surikau garsiau, bet nei savo balso aidinčio miške, nei Sam atsakymo, negirdėjau.- Sam!?- sukukčiojau. Ar toks ir buvo jos planas? Aš net nežinau kas ji per viena, bet aš manau, kad aš kažkuo jai nepatikau. Ji juk atsivedė mane į nežinomą vietą ir paliko. Vieną. Aš net nesiorentuoju kurioje pusėje yra mano namai... Neiškenčiau savo minčių ir prapliupau verkti. Mirsiu per savo aštuonioliktą gimtadienį. Smagu. Bent nugyvenau įdomų gyvenimą...
-Jūsų Didenybe, ar jums viskas gerai?- išgirdau jau gerai pažįstamą balsą.
-Džėjau?!- sušukau ir šokusi jam į glėbi apsiverkiau.- Ką čia veiki? Kaip čia atsidūrei? Ir kas per didenybės čia pas tave, tyčiojies?- kukčiodama apipyliau klausimais jį.
-Panele Ane, jūs neturėtumėte verkti. Vilkų valdovei tai nepridera. Ypač prie tiek vilkų kurie atėjo pasveikinti Jus su gimtadieniu,- pasakė jis, o aš nesupratau nė vieno suknisto jo ištarto žodelio. Apsidairiusi pamačiau, kad aplink mus pilna vilkų ir žmonių.
-Džėjau, nebenusišnekėk ir dinkstam iš čia,- išsigandusi tariau.- Kitaip mus suvalgys vilkai. Aš tau atsakau.
-Panele, jie yra Jūsų pavaldiniai. Na, jie jūsų šeima kurią jus valdote, tad jie jums tikrai nieko nepadarys,- pasigirdo tosios nelemtos merginos, kuri mane čia atvedė, balsas.
-Ar jūs mane prankinat ar kas jums visiems negerai!?- surėkiau garsiai ir keletas vilkų sucypė.
-Negąsdinkite jų, Valdove.
-Kas jums negerai?!?!- rėkiau nesavu balsu.
-Panele Ane, mes dar neturėjome jums laiko papasakoti, bet jūs esate Vilkų valdovė. Mes, vilkai, esame jums visiškai pavaldūs ir mums pavesta saugoti jus. Kaikurie iš mūsų gali pasiversti žmonėmis,- pasakė mergina. Aš nesupratau, čia juoktis ar verkt? Iš manęs išsityčiojo per mano gimtadienį. Smagu, ar ne?
-Tai ką,-tariau.- Jūs tipo vilkolakiai?- suprunkščiau.
-Oi, Panele, nejuokaukit! Vilkolakiai neegzistuoja! Tai tik tų kvailų žmonių išmyslas,- pasakė Džėjus, o aš tik stebeilijaus į jį buku žvilgsniu.
-Tu žinai, kad tu ką tik save pavadinai kvailu?- paklausiau vaikinuko.
-Mes ne žmonės, Ane,- atsiduso jis.
-Aha, aš tada kawaii bulvė,- pradėjau žvengt .- Kameros, jau galit išlįst!-sušukau. Juk tai akivaizdžiai prankas ir jį kels į youtube arba rodys per tv.- Jau galit išlįst! Alio!
-Valdove, jūsų nieks nefilmuoja,- atsiduso Sam.- Mes tikrai ne žmonės.
-Tai juoa, aš gi sakiau. Aš bulvė,- dėjau žvengt kai nesveika. Bežvengiant išgirdau Sam tyliai sakančią Džėjui, kad teks man parodyti, kad mes tikrai ne žmonės, o po šių jos žodžių jie mano akyse virto vilkais. Man pradėjo suktis galva. Wow, jei mane filmuoja, tai ploju režisieriui, o jei ne - vadinasi man reikia į psichiatrinę. Paka. Atsijungiu. Mano protas nebefunkcionuoja....
Heyyy! Sorry, kad trumpa dalis. Tiesiog norėjau parašyti dalį, bet tingėjau rašyt ilgą :D Tei labai laukiu nuomonių! ^^
