Vakaras. Einu gatve. Jaučiu, kad mane kažkas stebi. Atsisukusi krūmuose pamatau raudonas akis. Man atsisukus padaras kraupiomis akimis dingo. Aš bijau jo. Iš ties kas NEbijotų naktį einant gatve pamatyti padarą kraupiai raudonomis akimis. Nusukau galvą į kelią kuriuo einu ir paspartinau žingsnį. Sau iš dešinės išgirdau šnaresį. Pasukau ir šiek tiek pakėliau savo galvą, o jis nieko nelaukęs šoko ir kibo man į gerklę.
Pašokau iš lovos išpilta prakaito. Seniai nesapnavau košmarų. Na sapnavau prieš savaitę, o man tai yra seniai. Pažiūrėjau į savo telefoną. Supratau, kad dabar tik 03:28. Jo... Geriausia, kad net nebenoriu miego. I got it! Varysiu pasivaikščiot. Žinau, aš protinga. Ypač po to ką girdėjau vakar. Nu, aišku, gali būt, kad man pasivaideno tad apsistosiu ties šia versija. Užsimečiau galaxy tympas, megztuką su vilku ir apsimoviau tamsiai melynus kedus. Išejau į lauką su ausinukais. Buvo toks vesus ir geras oras. Mmmm... Tas laisvės jausmas, ta ramybė. Ach... Myliu gamtą... Mano ausyse skambėjo daina ,,Come little children" kai išgirdau kažkokį traškesį sau už nugaros. Aš šiek tiek pagreitinau žingsnius. Kažkas kas ėjo už manęs, taip pat. Aš pradėjau bėgti link miško. Padaras irgi. Pasukau galvą į šoną ir pamačiau vilką. Šūdas. Šūdas. Šūdas. Vakar man nesivaideno! Nesakyk, kad mano sapnas išsipildys! Ne! Aš per graži mirti! Praďėjau bėgti dar greičiau nors, aišku, tai beviltiška. Jei padaras norės mane pulti, laisvai galės tai padaryti. Mano akyse pradėjo kauptis ašaros. Staiga atsitrenkiau į kažką.
-Aaaaaa!- suspiegiau aš.
-Ššš... ramiai...- pasakė žmogus. Pakėliau savo ašarotas akis į jį. Tai buvo Džėjus. Kaip nudžiugau jį pamačiusi. Dar stipriau pravirkau, apkabinau jį ir prisiglaudžiau prie jo krutinės. Vilko jau nebegirdėjau.
-Ššš... Kas nutiko?- paklausė jis ir mane apkabino.
-Aš atsibudau... nuėjau... bėgau... vilkas jis... jis norėjo...- aš bandžiau jam papasakoti viską, bet nemanau, kad per mano verksmą jis kažką suprato. Bet jis vis tiek stovėjo, ramino mane ir glostė mano galvą. Šiuo metu jo glėbyje jaučiausi saugi.
*Džėjaus poz*
Aš stovėjau apsikabinęs Anę ir ją raminau. Ji labai bijo. Ji nesupranta, kad vilkas jai nenorėjo nieko padaryti. Jis nebūtų išdrįsęs jai net įdrėksti, nes vėliau jam baigtųsi nekaip. Visi mes giname Anę. Nes savotiškai ir ji gina mus. Ji mums reikalinga ir mes reikalingi jai.
*Anės poz*
-Gal tave palydėti namo?- išgirdau švelnų vaikino balsą.
-Gerai,- vis dar kukčiodama tariau. Mes pradėjome eiti link mano namo. Staiga man akyse pradėjo raibuliuoti. Dar smagiau buvo tai, kad užsikabinau koja už šakos ir jau kritau ant žemės, bet Džėjus turėjo labai greitą reakciją ir mane pagavo. Jo reakcija ne tik, kad greita, bet per daug greita. Tai labai keista. Joks normalus žmogus negali būti toks greitas ir taip greit reaguoti.
-Ačiū,-tariau.-Galiu paklaust?
-Aišku,- pasakė taip lyg neturėtų jokių paslapčių ir turėtu viskam atsakymą kuris jam nekenktų.
-Iš kur pas tave tokia greita reakcija? Ir kodėl tu toks greitas?- paklausiau, o jis nusijokė.
-Aš juk Amerikietiška fūlę lošiau,- oh... kokia aš durna... pati tai nesugebėjau suprast, kad jis sportuojantis žmogus...
-Oh. Aišku,- pasakiau ir ėjau toliau ramiai link namų. Priėjusi prie savo namo stipriai apkabinau vaikinuką ir padėkojauuž viską. Tada supratau labai keistą dalyką. Jis buvo miške. Naktį. Tą pačią naktį, toje pačioje vietoje, tuo pat laiku kaip ir aš. Kiek žinau jis čia net negyvena.-Šita, Džėjau, ką tu veikei šitam miške, naktį?- vaikinukas kiek sutriko.
-Aš...-galvojo jis ką pasakyt.- Supranti, aš turiu galią jausti kur tu esi ir žinau kada tau reiks pakalbos,- pasakė labai rimtą primetęs. Sekundę stovėjau su poker face'u ir tada supratus, kad jis juokavo pradėjau žvengt. Nežinau iš ko juokiausi, juk nebuvo taip juokinga? Vaikinukas irgi nusijuokė.
-Nu kėj kėj nekamantinėsiu tavęs. Nenori pasakyt tikrų priežasčių tai ir nereikia,- nusišypsojau jam.-Juk tu neprivalai man aiškintis. Aš tau tik klasiokė,- nusijuokiau. Jis nusišypsojo puse lūpų.
-O aš tikėjaus, kad galėsim būti draugais,- pasakė jis. Jo akyse išryškėjo raudona spalva.
-Na, po visko ką man per šiandien padarei, tikrai galiu tave laikyti draugu, bet aš manau, kad aš tau būčiau bloga draugė,- pasakiau visą tiesą kuri skverbėsi iš manęs.
-Pfff... Tu mano draugė ir man pofik,- pasakė ir pavartė akis, o po to šyptelėjo.
-Ačiū tau. Na tai labos. Manau,- pasakiau jam. Jis mane apsikabino.
-Labos,- pasakė ir išėjo. Vos jis išėjo, mano siela pasidarė tuščia, o ir aš jau nebesijaučiau laiminga. Įėjau į namus, atsisėdau savo kambaryje ant lovos, apglėbiau savo rankomis kelius ir lingavau kaip psichopatė. Mąsčiau apie visa tai kas ką tik įvyko miške. Gyvenu sau ramiai, tada pradedu girdėt vilko staugimą ir galiausiai vinenas iš jų (o gal jis ir yra tik tas vieninelis) pradeda mane sekti ir turbūt ruošiasi nužudyti. Man to per daug. Aš išsigandusi nors gal taip ir neatrodo, bet aš tokia. Gerai, kad prieš atsisėdant ant lovos atidengiau užuolaidas, nes dabar matau mėnulį kuris mane nuramina ir padeda mąstyti.
*Rytas*
Nerangiai atsikėliau iš lovos, apsiprausiau po dušu ir jau norėjau eit į kavinę, bet bijojau išeit iš namų. Iš kur man žinog, gal vilkams nerūpi ar dabar diena ar naktis ir jie puola betką betkada? Gerai, kad dabar šeštadienis ir nereikia eiti į mokyklą, nes į ją einant man atrodo vieną kartą būsiu nužudyta. Krč paimiau į rankas telefoną ir paskambinau į piceriją. Užsisakiau savo mėgstamiausią picą ir dabar tereikia sulaukti kol man ją atveš. Nuėjau prie televizoriaus ir žiūrėjau Simpsonus. Po vienos Simpsonų serijos suskambėjo mano durų skambutis. Nuėjau atidaryti jų ir už duru pamačiau tai, ko tikrai nesitikėjau pamatyti...
Tei va, nauja dalis. Ačiū labai visiems kurie skaito šią istoriją. Tikiuosi skaitytojų nemažės, o daugės ir susilauksiu daugiau komentarų. Nesvarbu ar tai bus pastabos, ar geri žodžiai, nes aš žinau, kad į pastabas visada reikia kreipti dėmesį ir į jas atsižvelgti norint neprarasti senųjų skaitytoju ir pritraukti naujų :)
