Mila
Tą vakarą tikrai labai išsigandau, nieko nesakius Cath šokau iš lovos ir išvažiavau į ligoninę.
Neneigsiu to fakto, kad tikrai bijojau dėl juodaplaukio.
Atvykus ten, jis jau buvo pas daktrą.
Jacob atrodė be proto sunerimęs, vaikščiojo iš vieno kampą į kitą.
Daktarui Andersui, neleidus manęs į palatą pas Zayn, išsigandau dar labiau.
Daktaras pranešė Jacob, kad viskas kontroliuojama ir Zayn jau pasibaigė kraujavimas iš burnos.
Bet vėliau jis mane pasikvietė į palatą ir buvau informuota, kad vienai seselei ištiko šokas.
Paaškėjo, kad kraujavimas jam nenustojo, bet prasidėjo ir iš nosies, bet ir dar gausesnis nei prieš jam atvykus.
O visai tai buvo šalutinis, vaistų negėrimo ir nesigydymo pasireiškimas.
Jaučiau savo širdies greitą plakimą, ji daužėsi kaip pašėlusi.
Nespėjau daktarui duoti vieną po kito vatos tamponėlių.
Vien pažiurėjus į Zayn netekusį sąmonės ir visą kruviną, norėjau padaryti viską, kad tai greičiau jam praeitų.
Tačiau po keleto, ilgų valandų mums su daktaru vargais pavyko sustabdyti kraujavimą.
Bet juodaplaukis neteko daug kraujo, o jo kraujo grupė buvo rečiausia - ketvirta ir čia jo dabar nebuvo, argi ne ironija?
Kadangi mano kraujo grupė taip pat ketvirta nieko nelaukusi daviau reikiamo kraujo.
Viskam pasibaigus jau buvo kažkur šešta valanda ryto, Jacob vis nerimavo ir klausė kas ištikro vyko.
Man beliko jį nuraminti, bet jis buvo begalo persigandęs ir paskambinus Zayn mamai negalėjo pratarti nei žodžio, taigi gavau progą su ja pakalbėti.
Kadangi iš ryto man turėjo būti pamaina, net nevykau namo ir nusprendžiau palaukti,nes gal Zayn atsibus anksčiau.
Informavau Cath ir paprašiau, kad ji priimtų mano mama iki kol grįšiu namo.
Įėjusi į palatą, kurioje buvo Zayn ir visdar miegojo, dėl vaistų poveiko, pasirėmiau į duris ir giliai įkvėpusi atsidusau.
Turbūt niekada dar nebuvau taip išsigandusi per visą savo praktiką, nors buvo pasitaikę įvairių atvejų.
Pajutau skruostu riedant kelias ašaras ir supratau, kad jis man tikrai rūpi ir neleisiu jam taip lengvai pasiduoti.
Aš atsisėdau šalia jo lovos ir paėmiau jo ranką. Jis atrodė toks liesas vaikinas, o dabar ir lyg praradęs įprastą savo odos spalvą ir pabalęs.
Palatos durys prasivėrė ir pro jas įėjo vidutinio amžiaus moteris, tamsaplaukė ir gražaus sudėjimo. Tai turėtų būti Zayn mama.
"Kaip jis jaučiasi?" Jo mama tankiai kvėpavo, turbūt labai skubėjo, tada ji nužvelgė mane ir tiesa aš laikiau jo ranką.
Todėl susipratusi paleidau jo ranką ir atsistojau. Tiesą sakant šiek tiek susinepatoginau.
"Am, jam geriau. Mes sustabdėm kraujavimą, bet jam buvo suleista vaistų todėl jis dar miega, bet greitai turėtų pabusti." Aš ramiai išdėsčiau.
"O tu esi?" Moteris žvelgė į mane, nes turbūt nesuprato kodėl aš laikiau jos sūnaus ranką.
Aš vis dar buvau be ligoninės chalato todėl tai buvo dar keisčiau.
"Aš Mila. Dirbu čia ir tiesiog aš pažįstu Zayn ir na..." aš visiškai neturėjau ką pasakyti.
"Tai tu seselė..." Moteris iš ties atrodė maloni. "Tu žinai kaip mano sūnus laikosi? Aš kalbu apie patį vėžį."
"Na, žinau..." Dabar supratau kas man galėtų padėti jį priversti gydytis.
Juk jis myli savo motiną ir manau jis turėtų jos klausytis.
"Jis juk gydosi, kas nutiko jog jis čia atsidūrė..." Moters balsas pradėjo šiek tiek trūkinėti.
"Tame ir esmė jog Zayn nesigydo." Moteris susiraukė lyg netikėdama ką aš sakau. "Ir aš tikiuosi jog jūs atversite jam akis, nes jis manęs nepaklauso, o dabar atleiskit turiu eiti į savo darbo vietą." Zayn motina rodos labai susinervino, bet aš turėjau išeiti, todėl ir išėjau.
Ėjau ilgu koridoriumi. Šiandien aš dirbu skyriuje. Tokios dienos būna sunkios ypač kai pacientai turi sunkių sužalojimų.
-
Gėriau kavą per savo trumpą laisvą laiką.
"Milana, reikia tavo pagalbos! Šautinė žaizda!" Suriko viena seselė, palikau kavą nebaigtą ir nuskubėjau į priimamajį, kur buvo ką tik nuo neštuvų paguldytas vyras, ant lovos su ratukais.
Man atrodo pasidarė taip baisu, nes čia vėl buvo tiek kraujo. Šiandien diena išgręž viską iš manęs...
