cigarette // zjm

8

Grįžau namo jau po pietų. Tiesa mane palydėjo Zayn. Ir mes žinoma susipykome ir jaučiuos gėdingai jog nakvojau pas jį, nors aš jo nepažįstu ir tuo labiau visiškai netoleruoju.

Akimis nužvelgiau daugiabutį ir atsidusau. Tikiuosi ten nepamatyti nė Niall, nė Trevor. Manau aš jaučiuosi dabar labiau sugniuždyta.

O galbūt ne?

Užlipau į antrą aukštą.

Buto durys nebuvo užrakintos, nes rakto nė neturėjau. Tyliai užėjau į svetainę ir ten sėdėjo Catrinah.

"Kas per šūdas, Mila..." Ji pamačius mane lyg kiek apsiramino.

"M?" Pažvelgiau į ją ir ji atrodo įsiuto.

"Visą naktį tavęs nebuvo... Aš nerimavau kokiam užpakalį tu įlindai... Kur tu sušiktai esi... Kur tavo telefonas?" Ji piktai žvelgė į mane.

"Telefonas?" Patikrinau kišenes ir jo ten nebuvo. Velnias liko pas juodaplaukį. "Nežinau, man vakar reikėjo vakar pabūti vienai. Jaučiuosi įskaudinta..." Atsidusau ir Catrinah priėjusi apvijo savo rankas, ką padariau ir aš.

-

Penktadienį visą dieną laukiau jog juodaplaukis ateitų į kliniką dėl savo sveikatos, bet jis taip ir nepasirodė. Esu įsitikinusi jog dabar jis yra tikras melagis. Ir aš jaučiuosi pernelyg įsiutusi.

Rytoj turiu naktinę pamainą, kas reiškia jog šiandien visas vakaras bus laisvas. Catrinah turi pasimatymą su vaikinu iš darbo. Tad aš pasiruošusi likti namuose.

Pavalgiusi vakarienę, įjungiau televizorių, kad būtų malonesnė atmosfera.

Mano telefonas supypsėjo. Tiesa, juodaplaukis man telefoną tą pačią dieną ir grąžino. Aš nuėjau pas jį ir atgavau savo mobilųjį.

Kas per velnias jis man įvedė ir savo numerį? Taip jau nutinka kai neuždedu ant telefono užrakto.

Catrinah: Negrįšiu nakčiai. Nepyk. xx

Mila: Viskas gerai. (:

Nors ištikro niekas negerai.

Išgirdau beldimą į duris atsistojusi prie jų jau norėjau kas atidaryti, bet kažkas mane sulaikė.

Pirmiausia pažiūrėjo pro skylutę ir pamačiau Trevor. Šaunu, ko čia prireikė tam avigalviui.

"Mila atidaryk duris,prašau." Jo balsas skambėjo tikrai prislėgtai.

"Nieku gyvu, dink iš čia."

"Kodėl tu tokia užsispyrusi."

Manyje sukilo pyktis. Jis drįsta sakyti, tai man kai davėsi su mūsų geriausiu draugu.

"Trevor, rimtai jei aš tau bent kiek rūpiu, tu išeisi." Bandžiau kalbėti kuo ramiau.

"Tada, gal bent galėtum atiduoti daiktus, nespėjau viską susirinkti."

"Gerai, palauk." Atsidusau.

Surinkusi jo daiktus norėjau juo paleisti per balkoną. Bet nenorėčiau taip pasielgti su žmogumi kuris man rūpi ir kurį myliu.

"Gerai, atsitrauk nuo durų."

Atidariau duris ir padėjau maišą su jo daiktais.

Pakėliau galvą, kad pažvelkčiau į jį.

Jo akyse tikrai kaupėsi ašaros, o gal man tik atrodo.

Nusukau galvą ir įėjau atgal į butą.

Nespėjau sulaikyti durų kai jis jau buvo viduje.

"Ne, Trevor." Jaučiau, kaip mano akyse taip pat kaupiasi ašaros.

"Aš tik, tik.." Jis paėmė mane už rankos ir dabar atsidūriau jo glėbyje."Noriu atsiprašyti, mažyte." Ir jis tikrai verkia, verkiu ir aš.

Apkabinau jo liemenį, nes nepasiekiau jo kaklo.

"A-aš... kaip tu įsivaizduoji tai, m? Mes tiek laiko buvom kartu ir planavom ateitį drauge. Ir aš velniškai tave mylėjau, myliu. Ir tada ateinu tu šneki su Niall ir jūs gėjai." Šnekėjau kažką nerišliai.

Atsitraukiau nuo jo ir nusivaliau ašaras.

"Aš nenorėjau, kad taip būtų, tikrai prisiekiu. Gal galim likti bent draugai?"

"Trevor, man visko per daug, labai per daug. Nemaniau, kad gyvenimas gali sugriūti per vieną vakarą. Tiesiog duok man laiko. Išvažiuok iš čia. Ir tiesiog išeik, dabar."

Jis nieko nesakė, tiesiog apsisukonir išėjo.

O aš, ką aš? Liku visą vakarą viena, viena kaip niekad anksčiau su savo apmąstymais.