"Mila, tu žinai, kad man nesiseka su verkiančiom merginom." Vaikinas padėjo rankas man ant pečių ir pažiūrėjo giliai į akis.
"Man svarbi tavo gyvybė ir aš nenoriu, kad tu bent pabandytum gyvent ilgai ar bent ilgiau." Įvėliau pirštus į juodaplaukio plaukus.
"Aš nenoriu suteikt tuščių vilčių, nei sau... nei tau..." Zayn balsas rodos užstrigo.
Man? Ar man iš tiesų tai taip svarbu? Tiesą sakant, manau... Labai svarbu.
"Bet aš noriu, kad tu gyventum. Vos negavau širdies smūgio kai tave pamačiau... Ten... Be sąmonės." Sušniurkščiau nosim ir užsimerkiau.
"Tai aš ne tik pats nusivarysiu save į kapus, bet ir tave?" Jis pajuokavo, tačiau man nebuvo juokinga.
"Haha, nejuokinga!" Trenkiau vaikinui į petį.
"Gerai, gerai." Jis atsiduso. "Nori, kad išeičiau?" Paklausė lyg įskaudintas.
Kodėl jis įskaudintas?
"Nenoriu!" Galima sakyti, kad aš surikau ant jo.
"Manau tau reikia laiko pabūti vienai. Parašyk man kai nusiraminsi." Juodaplaukis pabučiavo mano viršugalvy ir atsistojo.
Neturėjau jėgų jį sulaikyti, kad ir kaip norėjau.
Kodėl aš pasidariau tokia isterikė?
Juodaplaukis dingo už mano kambario, o aš pasiėmiau pagalvę ir mečiau į duris, pasiėmiau kitą. Panardinau veidą į pagalvę ir suklykiau.
Girdėjau mama su Zayn dar persimetant keliais žodžiais, o tada laukujės durės užsidarė.
Po keliolikos sekundžių į mano kambarį įėjo mano motina.
"Brangute." Ji paėmė nuo grindų pagalvę ir priėjus atsidėdo ant krašto, pagalvę padėjo šalia.
"Noriu pabūti viena." Greit išpyškinau.
"Užsisakiau bilietus namo. Rytoj. Sau. Netrugdysiu tau, tau čia manęs, net nereikia." Motina, net neperspėjus apkabino mane, tačiau aš norėjau ją atstumti, bet suabejojus taip pat apkabinau moterį prieš save. Savo mamą. "Kas tave sieja su juodaplaukiu?"
"Am, jis tiesiog ateina į kliniką." Greit pasakiau ir supratau kaip kvailai skambėjo, galėjau tiesiog pasakyti, kad jis draugas.
"Kaip suprasti?" Mama į mane žvelgė susimąsčius.
"Jis gydosi. Man teko iš jo imti kraują ir šiaip buvau seselė skyriuj du kartus kai jam buvo blogai..." Atsidusau. Kalbėjau apie jį lyg apie beveik visiškai nepažįstamąjį.
Bet jis toks beveik ir buvo, tačiau... Viduje manęs kažkas sakė, kad jis ne tik pažįstamas, bet išskirtinis idiotas.
"Ar jam blogai?" Turbūt aš į motina tokia smalsi.
"Jam vėžys ir jis nesigydė ilgą laiką." Pasakiau ir mano mama atsiduso, ji to ir vėl nesitikėjo.
Šokas, velnio moterie?
"Kaip gaila... Gražus vaikinas. Jeigu neturėtų tatuiruočių ir nesirgtų visai tiktų tau. Ką manai?" Ji minutę gali būti kaip mama, tačiau kitą jau bus vėl maniakė, kuri nori viską valdyti.
Pamačius mano žvilgsnį ji nutilo.
"Gerai, gerai. Išeinu."
Mano telefonas supypsėjo, atsidusau. Paėmiau jį iš kišenės.
*Pameni, kad tu man esi skoloje antrą pasimatymą?
Šyptelėjau.
Zayn.
*Gal šįvakar?
Nusiunčiau žinutę ir nusišypsojau. Atsakymo ilgai laukti nereikėjo.
*Aš nežinau... Nemanau, kad tai labai gera mintis, manau tau reiktų viską apmastyti šį vakarą vienai.
*Man nėra ko mąstyti, nenoriu būti viena su motina, tai taip knisa. Prašau? :)
*Velniop, už valandos atvažiuosi, būk pasiruošus.
Gavau atsakymą greičiau nei per minutę ir dėl turinio dar labiau nusišypsojau.
Nežinau ką turėčiau apsirengti. Manau, kad Cath nesupyktų jei pasiskolinčiau iš jos suknelę.
Atidariau jos spinta ir velniava ji turi jų tiek daug, kai tuo tarpu aš turiu vos porą.
Išsirinkau paprasta juodą suknelę ir pasiimsiu savo džinsinį švarkelį.
Pasidažiusi ir susitvarkiusi plaukus pažiurėjau į laikrodį ir jau buvo praėjusi beveik valanda, todėl nusprendžiau, kad lats laikas eiti.
Stengiausi kuo tyliau išeiti ir tikėjausi, kad mama jau miegos, bet...
"Brangute, ar tu kžkur išeini?"
"Argi neakivaizdu. Ir nelauk manęs, gali miegoti mano lambaryje." Greitai išėjau pro duris, kad tik ji daugiau manęs nieko neklausinėtų, nes tikrai neesu nuotaikoje tam.
Išėjau į kiemą ir aišku Zayn čia nebuvo. Nejau jis pajuokavo.
Bet su šia mintimi jis atvažiavo ir aš atsidusau iš palengvėjimo.
"Sveikas darkart." Nusišypsojau įlipusi į mašiną.
Jis tik ramiai linktelėjo.
"Žinai, maniau, kad jau neatvažiuosi." Nejaukiai nusijuokiau.
"Iškilo truputis problemų, bet greit išsprendžiau jas."
"Tikiuosi, tai ne dėl tavo sveikatos?" Pakėliau savo akis į jo rudas. Ir lyg sekundei jose pamačiau skausmą.
Jis gyliai įkvėpė." O dieve, Mila, gana užteks apie tai nenoriu apie tai kalbėti." Jis tai pasakė, jam nebūfingo balso tonu.
"Aš tik noriu padėti, kaip tu to nesupranti!" Taip pat piktai pasakiau.
"Kaip tu man padėsi! Aš pats suprantu, kad man turbūt nėra vilčių. Ir viskas nenoriu prie to pačio vis grįžinėti, tai tarsi užburtas ratas." Dabar jis nebevaldė savo balso.
"Tu man rūpi, kaip to nesupranti!" Užrikau ir aš.
Jis pasiliko tylėti.
Priglaudžiau galvą prie mašinos lango ir taip tylėjau, nenoriu pabloginti situacijos, jei išvis įmanomą ją dar labiau pabloginti...
Po maždaug penkiolikos minučių važiavimo jis prakalbo.
"Paplūdymyje vyksta kaip ir vakarėlis, tad pamaniau, kad būtų šaunu sudalyvauti, šiandien jie uždegs laužą ar kažkas panašaus."
"Šaunu." Atkirtau.
Sustojus mašinai iškarto išlipau net nelaukdama jo.
"Mila, palauk'' Jis sugriebė mane už riešo ir pristūmė prie mašinos.
"Atsiprašau, gerai? Aš... Aš tik, net nežinau, man keista, kad kažkam rūpi ir na žinai, jai tau išties rūpi, aš galėčiau pbandyti." Mačiau, kaip jam sunku visai tai sakyti, o juolab atsiprašyti.
"Pabandyti ką?" Paklausiau, nes nelabai supratau apie ką jis.
"Na gydytis, žinai..." Jis pradėjo.
Neleidau jam užbaigti ir pati nesuvokdama priglaudžiau lūpas prie jo. Kai sovokiau ką padariau greit atsitraukiau ir išsišiepiau kaip kvailė.
Zayn taip pat stovėjo su plačia šypsena, kas labai keista.
Jis nieko nesakė, tik priglaudė lūpas prie mano, vėl ir staigiai pakišo rankas po mano švarku ir apkabino, lyg bijodamas, kad vėl atsitrauksiu...
