TWO OF ME | sehun (fixing)

5

Nesupratau nė velnio.

Sehun netikras Zayn Malik pusbrolis? Kaip čia suprasti?

Prieš kelias valandas įvykę rinkimai privertė mane susitaikyti, kad nebeišvengsiu tų prakeiktų vestuvių.

Dabar pamąsčius, aš nenorėjau bei nesirengiau tapti karaliene ir valdyti šalį (nė velnio nesupratau politikos, valdymo mokslo ir kitų nesąmonių), nes mano vienintelis tikslas gyvenime buvo neturėti darbo, gyventi jaukiuose namuose ir rašyti nevykusias fantastines istorijas, kurių niekas neskaitys apart manęs.

Kodėl Zayn Malik mane pasirinko? Prieš paskelbiant mano vardą, jo akys sušvito raudoniu, bet man pasirodė, kad tai buvo tik salės šviesų atspindys ar kažkas panašaus, juk žmonių akys nešviečia keistomis spalvomis be priežasties?

Kodėl jis nepasirinko Kasitos? Kasita labai valdinga, snobiška - visai kaip ir Zayn ir jo visa giminė.

Dar nekalbėjau su jo tėvais, bet visada turiu omenyje, kad jo tėvas iškart nusistatė prieš mane labai priešiškai.

Jo motina atrodė tiesiog rami bei atsipūtusi. Vakar vakarą atrodė, kad jai net nerūpi, kurią žmoną jos sūnus pasirinks. Viskas buvo taip painu ir nesąmoninga, kad norėjau išsipešiot visus plaukus.

Visiškai neišsimiegojusi ryte atsikėliau dirgli ir nervinga. Kambarys atrodė visiškai taip pat kaip ir vakar dieną. O ko gi aš tikėjausi?
Atsikelti savo namuose ir pirmiausia išvysti savo įbrolio niūrų veidą?

"Še, lak savo pieną. Labas rytas"

Jo beveik kiekvieną dieną ištariami žodžiai.

Buvau įpratusi rytais gauti iš brolio stiklinę pieno (nes kaip gi Savannah be pieno) ir trumpai su juo šnektelti, bet nuo šio ryto viskas keisis.

Ir tik tada dingtelėjo, kad turiu telefoną savo delninėje. Galėjau jam parašyti ir paklausti, ar gali mane iš čia ištraukti. Mano šeima nebuvo tokia turtinga kaip Mabi, bet pinigų turėtumėme, kad sumokėti kyšį už mano ištraukimą iš čia.

Dieve, ką aš sau galvojau. Taip nebus.

Vis dėlto, atsikėlusi pirmiausią nuėjau po dušu, susitvarkiau visus higienos reikalus, pasidažiau ir užsidėjau tuos pačius drabužius kaip vakar.

Jeigu man niekas nepirks drabužių kokių aš noriu, aš rengsiuos šitą džemperį visą likusį gyvenimą, pasakiau sau.

Maudamasi džemperį išgirdau už durų kažką krebždant. Netrukus mano kambario durys atsidarė ir įėjo mano amžiaus mergina apsirengusi kažkokia balta uniforma.
- Labas rytas, panele Samantha..

- Savannah, - tuoj pat pataisiau ją nužvelgdama merginą.

- Labai atsiprašau, panele Savannah.

- Ko tau reikia ir kas tu esi? - susiraukiau eidama prie jos. Mergina pakėlė akis į mane ir atsiduso.

- Esu jūsų kambarinė. Jums tereikia apsirengti ir eiti pusryčiauti su Malik šeima. Tai įsakymas.

Pasakydama, kad man reikia apsirengti, ji reikšmingai man parodė, kad džemperis ir siauros kelnės netiks. Ką jau kalbėti apie baltus (deja, nebe tokius jau baltus) sportbačius.

- Ar būtina? - pavarčiau akis. Kambarinė susiraukė ir nužiūrėjo mane piktai.

- Nejaugi ruošiates eiti šitaip apsirengusi? - ji papurtė galvą ir burbtelėjo, - Netikiu savo akimis..

Ar kambarinė neturėtų elgtis pagarbiau su būsima karaliene? Mergina man iškart nepatiko. Ar turiu tokią teisę atleisti darbuotojus? Ji jauna, tuojau pat gaus pilną darbo pasiūlymų.

- Neturite jokių teisių, panele, - ramiai nusišypsojo kambarinė. Jos akys pajuodo ir vėl grįžo į normalias žalias akis.

Ir vėl apšvietimai?

Pasijaučiau keistai, lyg ji atsakytų į mano klausimą mintyse.
- Gali eiti, - atkirtau kuo greičiau norėdama atsikratyti merginos. Ji pasitvarkė šviesius plaukus ir paliko mane vieną.

Dar vienas nemalonus žmogus šiuose rūmuose.

Likusi viena greitai pradėjau ieškoti savo su drabužių su kuriais ėjau į rinkimus.

Nusimoviau džemperį ir apsivilkau baltus marškinėlius, juodą klasikinį švarkelį. Pasilikau sportbačius ir kelnes.
Pasižiūrėjusi į veidrodį nusprendžiau, kad atrodau gana klasiškai. Pritapsiu prie šeimos.
Nieko nelaukusi palikau savo kambarį.

Jaučiausi kaip kvailė.

Pirmiausia - aš niekaip neradau valgomojo, kur visi turėjo būti susėdę prie pusryčių stalo.
Antriausia - visuose rūmuose ieškojau telefono, bet jo niekur nebuvo.

Jausmas toks, lyg čia būtų ne modernūs rūmai, o flinstounų urvas priešistoriniame amžiuje.

- Kažko ieškai?

Man besižvalgant po rūmus, kažkieno balsas sustabdė mane.
Atsisukau ir išvydau tą patį šviesiaplaukį vaikiną. Kaip jo vardas? Seun? Sehun?

- Labas, - ištariau. Jis mirktelėjo man. Buvo šaunu jį matyti vieną, bet deja, Sehun buvo apsirengęs daug klasiškiau už mane, todėl kiek sudirbo mane savo apranga. Vilkėjo tiesiog baltus marškinius ir juodas, siauras, klasikines kelnes. Rankas buvo susikišęs į kelnių kišenes ir pakėlusiais lūpų kampučiais dar kartą įrodė, kad jis tobulas gražuolis. Mane traukė jo azijietiški bruožai.

- Aš su Rebecca kaip tik pakeliui į valgomąjį, tu eini? - paklausė jis primindamas, kad dar egzistuoja jo "sužadėtinė".

- Manau taip.. - giliai ir reikšmingai atsidūsau prajuokindama Sehun.

- Ar man pasirodė, ar tavo tonas tikrai ne iš džiugiųjų?

- Nepasirodė.

- Ankstesnės merginos tai bėgte bėgdavo pas Zayn net nesuprasdamos ką tai gali joms kainuoti, - pasikasęs kaktą pasakė Sehun.

Mane iškart tai suintrigavo. Pradėjau eiti kiek arčiau jam iš šono.

- Kokios ankstesnės merginos? - pasiteiravau. Tikėjausi, kad turiu tokia teisę žinoti apie šių rūmų praeitį. Bet šviesiaplaukis kompanionas tylėjo. Atėję į rumų centrą - menę - sustojome.

- Štai ir atėjome, - mostelėjo ranką į kairėje esančias plačias duris. Sehun net nepažvelgdamas į mane. Susiraukiau.

- Ką toms merginoms reikėdavo sumokėt? - atkakliai klausinėjau, bet stengiausi bereikalo.

- Tau to nereikia žinoti, - kiek šaltai atkirto vaikinas ir pamojo man eiti link tų durų.
Na ir tiek to, burbėjau mintyse, išgausiu viską vėliau.

Nieko nelaukęs, Sehun atidarė plačiąsias duris ir įleido mane pirmą.

- Kaip tu atrodai! - suriaumojo balsas kurį iškart atpažinau. Tai buvo karalius Delick.
Užsimerkiau ir pasidaviau.