TWO OF ME | sehun (fixing)

12

Palikusi mintyse visas savo pašalines mintis, tiesiog nusprendžiau pasivaikščioti po rūmų sodus.

Radau jį tik pasiklausiusi vienos tarnaitės, kuri irgi buvo begalo keista. Iš pradžių ji nenorėjo man parodyti sodo, neįsitikinusi, kad turiu Zayn leidimą, o aš jo tikrai neturėjau ir kažin ar būčiau gavusi.

Šiek tiek pagąsdinusi tarnaitę, kad sugalvosiu kaip ją atleisti iš darbo (kaip žiauru), gavau atsakymus. Tik poto supratau, kad taip galėjau išgauti informacijos apie visą jų 'kilmingąją' šeimą.

Įšėjusi į sodą iškart pamačiau, kad čia pasamdyti patys geriausi sodininkai. Viskas tiesiog švytėjo, kvepėjo neapsakomai gardžiais aromatais. Bet kažkodėl manęs netraukė paliesti tų gėlių. Atrodė, kad kažkokia energija mane traukia vis atgal nuo jų.

Vis dėlto, pabandžiau nubaidyti visas atgrąsias emocijas ir paejau į priekį. Akmenimis išgrįstas kelias vedė tolėliau. Pradėjau žingsniuoti juo. Apsidairiusi pamačiau, kad sode nebuvo nei gyvos dvasios. Buvau visiškai viena.

Staiga pamačiau kažką juodo. Prisimerkusi pastebėjau, kad tai irgi augalas, tik jis keistai buvo pasodintas tolėliau nuo spalvotų, įprastinių gėlių.

Nutariau tiesiog pasižiūrėti kas ten pasodintas, nes tikrai miriau iš nuobodulio.

Netrukus aš atsitūpiau priešais gerai žinomą man augalą. Tai buvo aconitum. Brolis Denisas ir Keiko turėjo visą šūsnį šių augalų. Bet jie niekada neleido prisiartinti prie jų. Sakė, kad aconitum turi labai neįprastų sąvybių, kurios gali pakenkti neatsargiems žmonėms.

Prunkštelėjau pati sau. Niekas nepakenks jeigu aš ją daugiau apžiūrėsiu kažkokią, baigiančią nuvysti gėlę.

Aconitum buvo maža, juoda, turėjo mažus burbuliukus pumpurus, bet buvo jau kiek suvytusi. Mane kiek trikdė tas dalykas, kad aconitum turi būti violetinės spalvos, o šįkart tai buvo juodoji.

Staiga užsinorėjau ją pauostyti. Dingo visąlaik supanti blogoji energija, vietoj jos atsirado kažkas nepakeičiamo - viliojamo.

Lėtais judėsiais tiesiau rankos pirštus ties juodąja aconitum. Iš to noro, net sulaikiau kvapą, nors neįsivaizdavau kas bus toliau. Juk Denisas perspėdavo vos ne kiekvieną dieną apie aconitum.

Turėčiau to nedaryti. Turėčiau.

Buvau per milimetrą nuo gelės, kai mane už rankos kažkas nustvėrė ir didele jėga pastūmė nuo augalo. Sureagavau labai greitai todėl per sekundę atsistojau ir išsigandusi apsidairiau. Netrukus, prieš pat mano veidą išniro Zayn.
- Tu nenori to daryti, taip? - sušnypštė jis uždusęs. Jo krutinė giliai kilnojosi aukštyn žemyn, o akys aiškiai rodė, kad jis išgelbėjo man gyvybę.

Po akimirkos supratau, kad jis vis dar laiko mano riešą tvirtai suspaudęs. Priverčiau save nežiūrėti į jo keistas akis.
- Kaip tu taip greitai atsiradai?

Jis atsidūso, bet nepaleido mano rankos.
- Kokiu reikalu tau reikėjo trainiotis po sodus? Ir po galais, kam tau prireikė liesti tą aconitum? - Zayn atrodė labai susinervinęs. Prisiminiau, kad su juo geriau būti užsiraukusiai. Grubiai ištraukiau savo ranką iš jo pirštų ir susineriau rankas ties krutine. Pakėliau galvą ir tvirtai sučiaupiau lūpas. Nesiruošiau nieko sakyti.

- Žaidi žaidimus, Savannah? - susiraukė Zayn. Apsisukęs jis grįžtelėjo pažiūrėtį į tą nelemtą gėlę, - Butum skaudžiai susižeidusi, jei ją paliestum. Tam mes ją ir pasodinome kuo tolesnėje vietoje.

Tada nebeištvėriau.
- Nemanai, kad šituose rūmuose perdaug paslapčių?

Išgirdusi savo nepaprastai rūstų ir piktą balsą net krūptelėjau. Zayn pavartė akis apsimesdamas, kad nieko nesupranta. Staigiai griebiau jam už rankos ir stipriai pakračiau.
- Ar nesupranti, kad nebegaliu gyventi vien nežinioje? Kiekvieną rytą atsiduriu vos ne skirtingoje aplinkoje, susiduriu su vis netinkama situacija, šnekuosi su kažkokia moteriška dvasia pirmame aukšte ir nuolat mane seka keisti padarai, kaip..

Uždusau. Pradėjau giliai kvėpuoti. Nepabaigiau savo moralo, nors labai norėjau, bet supratau, kad niekam čia neįdomu. Buvau išrinkta per klaidą. Buvau išrinkta tam, kad iškęsčiau kvailus išsityčiojimus iš savęs ir patenkinčiau Zayn norus.

- Tęsk, Savannah, noriu žinoti kas tau dar neduoda ramybės, - sušnypštė piktai Zayn. Jo žvilgsnis nukrypo ties mano ranka, kurios nagai tvirtai laikė jo riešą.

Negaliu patikėti, kad tuojau tai pasakysiu, bet Zayn beprotiškai gražus.

- Man neduoda ramybės nežinojimas, Zayn Malik, - sukandau dantis.

- Ką nori sužinoti, Savannah? - tai pat piktai iškošė Zayn. Atrodė, kad tarp mūsų vyko nepabaigiamas žvilgsnių karas.

Mes priešai iki gyvos galvos.

- Kodėl negaliu tarti vieno žmogaus vardo.
Pagaliau to paklausiau. Zayn sustojo kvėpuoti ir lėtai išpletė akis.
Na ir prigavau, Zayn.

- Nebandyk to ištarti, - šūktelėjo Zayn. Per sekundę mano lūpos sudarė kląstingą vypsnį.

- Galiu drąsiai išsiaiškinti, kas bus ištarus tavo pusbrolio vardą, - nusišaipiau pergalingai. Pagaliau turėjau didesnę nuosvarą ir galėjau laimėti.

- Nedrįsk to daryti, - papurtė galvą Zayn. Aiškiai mačiau, kad juodaplaukis gražuolis buvo išsigandęs.

- Nori pradėsiu? - pakėliau antakius.

- Neišdrįsi, - sušnypštė Zayn.
- Se.
- Ne.
- Hun.

Nieko neįvyko. Reiškias, kad atskirai tariamas vardas neteikia jokio pavojaus.

Dirbtinai atsidūsau ir nuovargio ir pakėlusi ranką pradėjau erzinti Zayn.

- Skaičiuosiu iki dviejų. O tada raiškiai ištarsiu tavo mistiškojo, azijiečio baltapūkio vardą.
Zayn užsimerkė. Supratau, kad jis susitaikė su tuom, kad manęs nebeužčiaups. Jo rankos kumščiai susispaudė tvirtai kaip akmenys. Aiškiai mačiau, kad viduje jis tiesiog kovojo su besiliejančiu pykčiu.

Nejaugi sugebėjau taip išvesti iš kantrybės poną būsimąjį karalių?

Nieko nedvejodama pravėriau burną ir leidau sau lėtai ištarti vaikino vardą.

Nespėjus nieko pasakyti, jis grubiai suėmė mane už kaklo ir prisitraukė prie savęs.
Kilstelėjo veidą ir susirado lūpas. Zayn lūpos buvo šaltos kaip ir jis pats, bet.. jo artumas skleidė kažkokį keistą jausmą. Vidinis balsas klykė, kad tai siaubinga, iškrypėliška.. bet, panirus į bučinio svaigulį, viskas aplinkui išnyko ir aš beveik galėjau įsivaizduoti, kad atsidūrėmė pas jį lovoje.

Zayn atsitraukė staiga, palikdamas mane sutrikusią ir sunkiai alsuojančią. Ramiai, lyg niekur nieko, mostelėjo į aconitum augalą.
- Daugiau neliesk, nesidomėk niekuom kas yra ne tavo reikalas.

- Kur eini? - be jokių emocijų sugebėjau prajudinti savo balsą.

- Pagalvoti.

- Nėra čia ko galvoti, - stengiausi, kad žodžiai nuskambėtų kuo ryžtingiau, šalčiau ir pikčiau.
Bet tikriausiai nelabai pavyko, nes princas Zayn tik pašaipiai šyptelėjo ir paliko mane stovėti.