TWO OF ME | sehun (fixing)

16

- Privalėsi atsiduoti man, Sav, - ištarė Zayn ir prikando lūpą.
Žinojau ko jam reikia. Žinojau žinojau žinojau.
Tai ką gali patenkinti tik žmonės. Krūptelėjau nes supratau, kad jis ištarė mano vardą. Labiau atsipalaidavau kai nieko nepajutau. Reiškia vardų sutrumpinimai padeda.

Ir tada supratau, kad aš jam nebereikalinga, kadangi nebebuvau vien žmogus. Demono kraujas jam nepatiks.
Paragaudamas manęs jis iškart suuos, kad aš nebesu savimi. Nieko nelaukdamas nužudys mane, nusuks sprandą ar dar ką, ir tą patį padarys Sehun.

Ne. To negali atsitikti. Nei jis, nei jo tėvai negali sužinoti, kad miriau ir prisikėliau. Jokiu budu. Tik kaip? Niekada neišvengsiu viešų susitikimų su jo šeima, o priedo, vienas iš jų tikrai ištars mano vardą. O Sehun liepė to saugotis. Iki šiol pilnai nesuprantu, kodėl tai kenkia būtent tokiem kaip mes - demonams.

- Juokauji? Iš manęs nieko negausi, - pasipiktinusi tariau ir tą pačią minutę nusisukau nuo Zayn ir pradėjau eiti iš virtuvės. Supratau, kad taip ir nepavalgiau, o mane tiesiog graužė mirtinas alkis. Ką valgo demonai? Kraują? Maistas jiems nepriimtinas, todėl turiu ieškotis kažko kito.

- Palauk! - iš paskos dar įsakmiai sušuko Zayn. Pavarčiau akimis. Ar turėčiau sustoti ir išklausyti? Šyptelėjau sau.
Šiandieną ne tavo įsakymų diena, Zayn.

Nesustojau ir laiminga išėjau iš valgomojo. Šypsojausi kol nebegalėjau girdėti Zayn šūksmų. Buvau laiminga nes ir vėl nepaklusau Zayn įsakymams. Netoks jis jau ir puikus valdovas. Arčiau pažvelgus galėjai pamatyti, kad tam vaikinui trūko stiprybės, truko nuovokumo ir vadovavimo  pamokų. Bet nuolat mane nervino savo perdetu rimtumu ir griežtumu. Savo trumpais ir šaltais pokalbiais manęs nepalenks į savo pusę. Šiuo atveju aš liksiu ties Sehun puse. Jis na..kiek švelnesnis ir labiau mane supranta. Yra artimas Zayn motinai (kas man yra labai keista), bet jo nemėgsta karalius. Norėtųsi kiek daugiau su juo pabendrauti ir išgauti informacijos apie demonus, jų galias ir prigimtį.

Priėjusi prie didžiųjų pagrindinių laiptų, tiesiog atsisėdau ant jų. Buvo nuoširdžiai nuobodu. Niekas nevaikščiojo po rūmus, niekas nešmirinėjo ir neplepėjo apie rūmuose esančias paslaptis ir gandus. Norėjosi grįžti į normalų gyvenimą pas normalius draugus. Brolį, seserį, tėvus. Kitaip sakant, susigrąžinti senus gerus laikus. Bet kažkodėl leidau sau suprasti, kad tas praeitas gyvenimo etapas baigėsi vos man išgirdus savo vardą toje prakeiktoje salėje. Turėjo laimėti Mabi. Turėjo ji tapti Zayn žmona ir virsti demone. Tai ji turėjo netekti savo baisios velniškos kambarinės ir laikyti savyje šitiek paslapčių.
Norėjau atsikratyti visų savo problemų. Bet žinojau, kad tai nepasikeis.
O dar tas beprotiškas alkis.

Privalėjau surasti Sehun. Tik jis galėjo man padėti pasimaitinti.
Manau, kad tie kraujo pakeliai šaldytuve buvo skirti būtent vampyrams, o ne demonams. Niekada negirdėjau ir nemačiau, kad Sehun drąskytų žmonėms kaklus ir gertų jų kraują.
Tai buvo priimtina Zaynui.

Lėtai atsistojau nuo laiptų ir dar kartą apsižvalgiau.
TAI PRAGARAS. Šitie rūmai pragaras. Jaučiuosi kaip kokia užrakintoji bokšte. Dabar man dieną praskaidrintų bet kas.

Padūsavus užlipau laiptais į viršų. Užsinorėjau susitvarkyti reikalus tualete todėl pasukau ties antro aukšto bendruoju tualetu. Perėjus koridorių pagaliau radau reikiamas duris. Padėjau ranką ant durų rankenos.
Nebespėjau jos nuspausti, nes kažkas stovėjo už manęs. Turbūt tai buvo mano pagerėjusi nuojauta, nes kitaip nebūčiau atspėjus jog tai būtent Sehun.
Pabandžiau šyptelti ir atsisukau į jį.