-Mama.-pasakiau aš.
-Kas dukrele?-su liūdesio gaidele pasakė mama.
-Kur aš?-
-Tu namuose.-pasakė mama ir išėjo iš kambario.
Po kelių akimirkų labiau pabudus aš apsidairiau ir žvilgtelėjau į savo subintuotą koją. Ji buvo tragiška, apiplyšęs bintas, matosi išnirusio kaulo dalis.
-Mama!-
-Kas atsitiko?-
-Kas mano kojai?-
-Geriau nežiūrėk, šiandien atvažiuos daktaras ir perbintuos tau koją.-
Kada mama išėjo puoliau žiūrėti į koją, išryškėjo dar kelios detalės. Ant tos vietos kur nebuvo binto matėsi nedidelė, bet gili žaizda, iš jos bėgo juodas skystis.
-Ai!-surėkiau aš, kada netyčia uždėjau ranką ant žaizdos. Ant rankos liko juodos skystis jis buvo gana tirštas ir lipnus.
Atėjo naktis.
Norėjau užmigti, bet negalėjau. Mane trikdė koja, ji per kokias 5 valandas dar pašlykštėjo ir pradėjo pūliuoti, bet aš nieko negalėjau padaryti. Daktaras dar neatvažiavo...gal jis net neatvažiuos?...gal man reikės taip gyventi visą savo likusį gyvenimą?
Mane užplūdo mintys, su prasme, bet ir kai kurios beprasmės. Daugiausiai mąsčiau apie koją, nors lindo ir pašalinės mintys, kaip mintys apie savo pietus, laimėtą tetos raktų pakabuką per aukcioną ir apie degančią elektros lemputę vonioje.
Kažkas pabeldė į duris.Tai buvo daktaras.Mama atidarė jam duris ir jis priėjo prie manęs.
Nieko nesakęs apžiūrėjo koją ir išėjo.
Mama pradėjo verkti.
-Žinojau, kad nėra išeities-.verkdama pasakė ji.
-Kas yra mama?-Paklausiau aš.
Mama išbėgo iš kambario pro duris į lauką.
*Toliau pasakos mama.*
Lauke lijo, bet aš bėgau kuo greičiau iki senosios vaistinės.Ten turėtų būti vaistų.
Pribėgusi prie vaistinės pabeldžiau į medines puoštomis žaliais vitražais duris. Jas atidarė senutė.
-Laba diena, gal turite kažko manąjai.-
-Liko tik šis.-Pasakė senutė ir parodė į mažą buteliuką su pavadinimu neužterštas kraujas-.
Aš jį pagriebiau ir išbėgau namo. Dabar turbūt jums parūpo kodėl aš to nepaprašiau gyditojo. Gydytojas buvo prieš senovinį visokių žolelių gydimą, dėl to jis negalėjo jai padėti.
