Staigiai atsikėlusi nesupratau kas vyksta. Mano langas sutrupėjęs guli kambaryje ant žemės, o tarp jų didelis akmuo ant kurio parašyta: Susimatysim rytoj.
Supykusi grįžau atgal į lovą, nes galvojau, jog kažkas pajuokavo. Deja niekaip nepavyko užmigti, tad įsijungiau televizorių, žiūrėjau žinias...Miestelio ligoninė užsidegė, dabar ją gesina gaisrininkai. Vienas iš jų tarp duženų rado akmenį ant kurio parašyta: Mes tikrai rytoj susitiksim...
Mane lyg nukrėtė šiurpas, nes supratau, kad viskas skirta man.
Visą likusią dieną baiminausi ir mąsčiau apie rytojų. Kažkaip tą dieną kažko įdomaus ir nenuveikiau. Pabuvau su draugėmis, jos nieko nežinojo. Tada nuėjau su jomis į koncertą.
Kitą dieną suskambėjo mano žadintuvas, aš atsikėliau ir aplink mano lovą gulėjo išdėliotas užrašas iš akmenukų: Šiandien 12:30 ,,Svetlanos" kavinės rūsyje.
Aš net nenutuokiau kur yra ta kavinė ir ypač jos rūsys. O dabar jau 12:17.
-Turiu paskubėti!!-šūktelėjau aš nors vistiek žinojau jog kalbu su savimi.
12:25. Aš radau tą kavinę ir užėjau į vidų. Ji buvo apytuštė. Pamačiau duris su užrašu rūsys ir pasileidau bėgti pro jas, tačiau mane sustabdė padavėja ir pasakė, kad ten pašaliniams eiti draudžiama. Aš vistiek pasileidau bėgti gilyn į rūsį.
Ten buvo labai drėgna nuo lubų varvėjo vanduo, o praėjimas vis siaurėjo. Akimirkai apkurtau, tada pasigirdo ausis čaižantis cypimas. Užsiėmiau už ausų ir susmigau...
