Kitą rytą aš nuėjau į senąją biblioteką. Pasiėmiau paskaitinėti knygą apie nuodingus augalus. Paskaičius kokią valandėlę išgirstu didelio katedros varpo skambesį: dun dun.
Jis neskamba kaip mažas varpelis, nes ir sveria 220 kilogramų.
Tada atbėgo bibliotekininkė ir bibliotekos sargui pasakė:
-Aš tave palieku prižiūrėti mano biblioteką, o dabar jau bėgsiu-.
Ir tyliai iš už kampo išgirstu patvirtinimą:
-Taip,gerai...skubėk.-
Einu apsidairyti dar daugiau įdomių knygų, vieną radau su numeriu XL.
Žinojau jog tai ne dydis, o serijos numeris 40.
Atsivertus ją pamačiau laiškelį kuris buvo adresuotas bibliotekininkės broliui. Jo labai neskaičiau, nes žinojau jog svetimų laiškų geriau neskaityti. Tačiau laiško nugarėlėje pamačiau dėželę su spynele. Išsitraukus raktelius visus išbandžiau...ir taip, vienas tiko.
Tyliai apsidairius jog niekas nematytų atidariau dėžutę ir pažiūrėjau vidun. Ten radau seną bibliotekininkės nuotraukytę ir prierašą prie jos: ,,Mano dukrytei''.
Pasiėmiau nuotraukytę ir raktelį atgal viską sutvarkiau ir išėjau iš bibliotekos, grįžusi namo įsijungiau televizorių ir išgirdau, jog šiandien Vasario šešioliktoji ir mes turime savo artimiems žmonėms palinkėti sėkmės, nes kažkoks mažas berniukas vardu Lukas laimėjo tarptautinį, baltijos šalių matematikos konkursą.
Pasidėjus nuotrauką šalia lovos atsiguliau pagulėti ir apie viską pamąstyti, tuo tarpu kaiminystėje užsidegė ligoninė ir kažkas išdaužė mano kambario langą...
