Tik tak. Tik tak.
Girdžiu laikrodžio tiksėjimą. Apsidairau, aš esu vis dar rūsyje.
Sunkiai atsikeliu ir leidžiuosi keliu žemyn. Apačioje daug tamsiau ir šalčiau, jaučiu lengvą vėjelį kuris man pučia į nugarą. Priėjau aklavietę toliau kelio nebuvo. Tik staiga pasižiūriu žemyn, o ten šulinys. Jame plaukioja daug pageltusių lapų, vandens beveik nebėra. Kažką netyčia stumteliu ir atsidaro praėjimas tolyn. Beeidama pastebiu jog leidžiamės dar žemiau, rūsys užtapetuotas raudonais aksominiais tapetais, o ant jų kabo auksiniais rėmais puošti kilmingųjų portretai. Vienas portretas buvo gana apiplyšęs su skyle viduje. Atidžiai apžiūrėjus pastebėjau spynelę. Pabandžiau atrakinti ir man vėl pavyko. Nuėmus spynelę netikėtai nukrito portreto rėmas o už pačio portreto pasimatė laiškelis. Nedelsdama jį pagriebiau ir užlėkiau rūsiu aukštyn į kavinę. Joje nebuvo žmonių, buvo per daug tylu jog būtų atidaryta, tačiau ji buvo atidaryta.
-Kažkas pasikeitė nuo to laiko kai apalpau.-sušnabždėjau sau. Ir parėjau namo.
Namuose paėmusi laiškelį pradėjau skaityti. Laiškelis adresuotas mamai, tačiau daugiau nieko nematau, nes laiškas senas ir žodžiai susilieję...
