New Life (2)

8 ,,Rimtai? Supynės?"

Sara/Hope pov.

Su Madison sėdėjom ant jos lovos jos kambaryje. Taip, mes esam Dalase. Ruošiuosi čia pabūti kurį laiką. Noriu bent kiek atsiribot nuo visų tų žmonių iš Niujorko. Negaliu normaliai gyvent, kai jie maišosi kiekvienam mano žingsnyje. Net nežinau kaip jų atsikratyt. Jau įsitikinau, kad nuo jų nepabėgsiu. Jie mane suras kad ir kur bebūčiau.

Nusprendžiau nebebėgt ir dėl jų neatsisakyt mylimų žmonių. Juk jie jau matė Madison ir abejoju ar pavyktu ją apsaugot. Nuo šiol lankysiu ją dažnai. Atstumas ne bėda.

- Niekada nemaniau, kad gali būti taip nuobodu. - atsiduso Mad.

- Žinoma, kai neturi kvailo interneto ir čia daugiau nieko nėra tai ką tu ir nuveiksi. - suburbėjau.

- Oh, nagi, galime kai ką nuveikt. - pasakė Madison.

- Įdomu, ką? - paklausiau.

- Nežinau. - atsakė mergina.

- Juk čia turi būti koks parkas arba bet kas kitas? Visiškai nesvarbu. - pasakiau, gulėdama ant lovos.

- Na, yra parkas, bet ten... - kalbėjo ji, tačiau aš pakilau nuo lovos ir pažiūrėjau į ją.

- Ir tik dabar man apie tai pasakai? - negalėjau patikėti.

- Nemaniau, kad tau įdomu. Bet jei nori eime. - pasiūlė Mad.

- Kodėl man turėtų būti nesvarbu? - sutrikau.

- Na, ten yra žmonių, kurie man nepatinka. Tiksliau, aš jiems nepatinku. - atsakė mergina, nuleidusdama akis.

- Pasirodo, mano viešnagė čia nebus pamiršta. Na, aš parodysiu tiems žmonėms. - pasakiau šypsodamasi.

- Eime. - pasiūlė Mad.

Mes išėjom iš jos namų ir pasukom, kaip supratau, parko link. Vos pamačius, kad čia vaikšto žmonės ir yra įvairių kitų dalykų, supratau, kad atėjom.

- Na, tai kur tie žmonės? - paklausiau.

- Tu ką, galvoji, jie stovi kur nors čia ir saugo parką? - nusijuokė mergina.

- Turbūt. Man niekada nereikėjo užgrobti parko. - atsakiau.

- Jiems nereikia saugot parko. Ten kur dažniausiai būna jie ir taip niekas neina. - papasakojo ji. - Visi vengia tos vietos.

- Na, tuomet mes nueisim. - tariau. - Kur jie būna dažniausiai?

- Gal neikim. Tu nežinai kas jie. - išsigando Madison.

- Mes ten eisim. - pasakiau. - Pasakyk kur, kad būtų greičiau. Nesiruošiu čia praleist visos dienos.

- Na, gerai, eime. - pasidavė ji.

Ėjom takeliais, kurie buvo siauri, bet du žmonės praėjo pakankamai laisvai. Priėjus visokias supynes ir taip toliau Madison prakalbo.

- Atėjom. - pranešė ji.

- Rimtai? Supynės? - nusijuokiau. - Kas jie per blogiukai?

- Rimti ir moksliukai. Koks tau skirtumas kas jie ir kur būna. - susierzino Mad.

- Gerai, gerai. Nekreipsiu dėmesio į tai. - vėl nusijuokiau. - Bent jau pasisupsim.

Pribėgau prie supynių ir atsisėdus pradėjau suptis. Pamačiau, kad Madison daro tą patį.

Kai mums pabodo suptis, o tai nutiko po kokių dešimties minučių, tiesiog sėdėjome ant supynių ir kalbėjomės nereikšmingomis temomis. Tada Mad pasisuko pažiūrėt ar niekas neateina ir jos šypseną staiga pakeitė išgąstis.