New Life (2)

10 ,,Viskas griūna."

Sara/Hope pov.

Įsėdau į automobilį ir išvažiavau namo.

** Namuose **

Vos parvažiavus, išlipau iš automobilio. Įėjau į namus ir viską mečiau. Jaučiau, kaip skruostais rieda ašaros. Užbėgau į kambarį ir įėjus leidau sau verkti.  Tai buvo pačios tikriausios mano ašaros po tiek laiko.

Priėjau prie savo stalelio ir viską numečiau. Girdėjau, kaip krenta daiktai, o stiklas dūžta, bet tai man rūpėjo mažiausiai. Mėčiau viską kas pasitaikė kelyje. Manyje maišėsi pyktis ir liūdesys.

Nuėjus į virtuvę, pasiėmiau indų ir nubėgus į artimiausią kambarį pradėjau mėtyt lėkštes į sieną  bei verkti. Tai turėjo padėti. Visada padėdavo. Tačiau sudaužius visus indus supratau, kad tai nepadės. Nebeturėdama jėgų nuslydau sieną ir galvą paslėpus keliuose nesuvaldomai verkiau.

Tyler pov.

Susirūpinau dėl Saros, kai ji išėjo iš pastato, tad šiek tiek parėkęs ant tų kvailių, pas ją išvažiavau. Žinojau, kad ji bus namuose. Pamatęs jos automobilį įsitikinau, kad ji čia.

Priėjau namo duris ir palenkiau rankeną. Durys buvo atrakintos, o tai keista. Name buvo tylu. Nuėjau į jos kambarį ir vaizdas jame mane šokiravo. Visas kambarys buvo sujauktas. Viskas buvo sudužę ir ant žemes.

Iškart puoliau tikrinti visus kambarius, ieškodamas Saros. Galiausiai ją radau viename iš pirmojo aukšto kambarių. Čia buvo dar didesnė netvarka.

Sara sėdėjo ant žemės. Jos akys buvo paraudusios nuo verkimo. Tačiau dabar ji neverkė. Ji tik sėdėjo ir lyg užhipnotizuota stebėjo sieną.

- Sara. - priėjęs pritūpiau prie jos. - Kas nutiko?

Ji nieko neatsakė. Net nepažvelgė į mane. Atrodė, kad net negirdėjo. Atrodė, kad net nežino, jog čia esu.

- Sara, po velnių, atsakyk! Ką jis padarė? - paklausiau ir papurčiau ją, tačiau ji vis vien nereagavo.

Nesupratau, kas jai pasidarė. Ką ji sugalvojo šįkart? Negaliu leisti, kad ji tai padarytų. Todėl elgsiuos kaip ji.

Atsisėdau ant grindų šalia jos ir žiūrėjau į sieną, kurią stebėjo, iš pažiūros ilgai, Sara.

Po kokių dešimties ar daugiau minučių išgirdau jos balsą.

- Jis mane pabučiavo. - galiausiai prakalbo ji neatsisukdama.

- Ar tau patiko? - paklausiau.

- Taip, bet... Bet ne tame esmė. Tai nutiko todėl, kad jie mane ir vėl išdavė. - paaiškino mergina.

- Ką dabar darysi? - paklausiau.

- Nežinau. - sukūkčiojo ji ir atsisuko į mane. - Tame ir problema, kad nežinau. Aš nežinau ką man daryti.

- Ššš. - raminau ją.

Ji verkė mano glėbyje, o aš ją raminau.

- Viskas griūna. - kalbėjo ji.

- Apie ką tu kalbi? - paklausiau.

- Viskas, ką sukūriu griūna. Visas mano gyvenimas tik griūna. Jis lėtai ir skausmingai griūna. Aš daugiau nebegaliu to ištverti. Aš nebegaliu ištverti to skausmo. - papasakojo mergina.

- Ką tu ruošiesi daryti? - iškart paklausiau.

- Nežinau. Aš nebežinau ką daryt ir kaip elgtis. Viskas, ką sukūriu griūna. Aš nebeištversiu šio skausmo. - atsakė Sara.