New Life (2)

1 ,,Sara, grąžink mane namo."

** Po dviejų metų **

Saros/Hope pov.

- Sara, paskubėk jei nenori pavėluoti! - šaukė apačioje esanti Madison.

- Aš tuoj, Maddie! Truputį palauk! - atrėkiau.

- Tu tą patį sakei prieš penkias minutes! Tada dar prieš penkias ir dar prieš penkias minutes! - priminė ji.

- Aš tuoj! Palauk automobilyje! - paprašiau ir po akimirkos išgirdau kaip užsidaro namų durys.

Taip, nuo tada, kai išvykau praėjo du metai. Du metai, kai nebesu Hope ar Kate. Pasikeičiau tapatybę ir visus dokumentus. Pasiėmiau visus pinigus už namą ir išvykau į Niujorką. Keista, bet man čia patiko, tad pasilikau. Nusipirkau didelį namą ir naują automobilį, nes buvusįjį sudeginau. Taip pat susiradau draugę.

Mes su Maddie susitikome atsitiktinai. Aš pasiklydau mieste, o ji man padėjo parsigauti namo. Nuo to laiko pradėjom bendrauti. Jai paklausus kuo aš vardu pirmą kartą nedvejojau atsakydama Sara Parker. Kad ir kaip man patiko mano senasis vardas turiu atsikratyti praeitimi ir judėti priekin.

Pasėmus delninukę nuo komodos išbėgau iš namų. Buvo labai sunku bėgti su tais prakeiktais bateliais. Bet ką padarysi? Juk visgi tai darbo vakarėlis, kuriame visi bus gražiai pasipuošę. Kaip atrodytų jei ateičiau su sportbačiais ir džinsais? Nors iš tiesų būtent taip ir eičiau, bet negaliu, nes tai rūpi Madison. Ji tvirtina, kad jai būtinai reikia gauti tą darbą ir ji privalo sudaryti kuo geresnį įspūdį. Nors iš tiesų vis dar nesuprantu kodėl aš turiu eiti į tą vakarėlį.

Iš tikrųjų maniau, kad numirsiu, nes mergina vis ką nors kritikavo. Tai jai nepatiko mano šukuosena, tai makiažas, tai dar kas nors. Bet suprantu ją. Ji jaudinasi. Jos gali nepriimti į darbą, kurio mergina tiesiog trokšta.

- Aš per daug jaudinuosi. Parvežk mane namo, Sara. - paprašė Maddie.

- Ne. Po velnių, ne. Aš šitiek laiko kankinausi ne tam, kad vidury kelionės apsisuktume ir važiuotume namo. - atsakiau žiūrėdama į kelią. 

- Prašau, Sara. Aš susimausiu ir manęs nepriims. - iš anksto nusistatė ji.

- Tave priims, o jei ir ne pasirūpinsiu, kad priimtų. - pažadėjau.

- Tau nepavyks. - pasakė mergina.

- Ei, neįžeidinėk manęs. Man pavyks, nes aš esu Sara Parker. - tariau. Nors šis vardas ir nenuskambėjo taip gerai kaip praeitasis.

- Sara, grąžink mane namo. - maldavo ji.

- Tikrai neapsisuksiu ir nevažiuosiu atgal, nes mes jau atvažiavom. Tad susiimk ir eime. - paliepiau.

Mums išlipus į mus spoksojo daug žmonių. Tai buvo akivaizdu ir jie net nesistengė nusukti žvilgsnių. Visi čia esantys žmonės buvo elegantiškai apsirengę ir apsikarstę papuošalais kaip to ir tikėjausi. Tačiau buvo akivaizdu, kad jie į mus žiūrėjo dėl mano automobilio, nes mes tikrai nebuvom apsirengusios taip nuostabiai kaip kitos čia esančios.

- Tave tikrai priims, nes tavo draugė turi nepakartojamą automobilį. - pasakiau ir ji nusijuokė.

- Labai to tikiuosi. - tyliai pritarė mergina.

Įėjus į pastatą išsiskyrėm. Ji nuėjo apžiūrinėti patalpos, nes jai tai patinka. O aš? Aš nuėjau pasiimti ko nors išgerti. Iš dalies dėl to čia ir esu. Nors, žinoma, man negalima nieko alkoholinio, nes juk aš vairuoju. Atėjau čia tik dėl Madison ir gėrimų.

Bet aš taip pat mėgau apžiūrinėti patalpoje esančius objektus. Ši salė buvo nuostabi. Ant sienų kas kelis metrus kabojo paveikslai. Paveikslai buvo įvairiausi. Vieni buvo tamsūs, o kiti šviesūs, bet visi tarpusavyje puikiai derėjo.