New Life (2)

15 ,,Bet mums reikia to."

Sara/Hope pov.

Sėdėjau kambaryje ant lovos ir laikiau rankose tą dienoraštį. Bijojau jį atidaryti, bet turėjau. Jau buvau pasiruošus jį atidaryti, bet ir vėl sustojau. Ir taip jau kokį penkioliktą kartą.

Pagaliau dar kartą pasiryžau jį atidaryti ir šįkart nesustojau bei suvedus slaptažodį atidariau jį. Pirmas įrašas buvo prieš penkis metus. Nežinojau, kad jis rašė šį dienoraštį tiek laiko.

2011 m., kovo 6 d.

Tai mano pirmasis įrašas. Nežinau kodėl išvis pradėjau rašyt, bet tikriausiai todėl, nes praradau visus draugus. Negaliu sulaukti kada galėsiu iš čia išvažiuoti ir visus palikti. Tėvai manęs nekenčia, o draugai išdavikai. Vos jiems parodė dėmesį populiarieji, jie perbėgo pas juos. Populiarieji nekenčia manęs ir daro viską, kad man būtų blogiau.

Praleidau daug įrašų, bet mano dėmesį patraukė šis, kuris buvo rašytas prieš trejus metus.

2013 m., liepos 5 d.

Vis dar rašau šį kvailą daiktą. Kartais nesuprantu kodėl iš viso tai darau. Šiandien yra viena iš geriausių dienų mano gyvenime. Namų kabinete radau dokumentus, kuriuos nuo manęs jie slėpė. Juose rašoma, kad aš nesu tikras jų sūnus. Negaliu apsakyt koks esu laimingas. Galbūt turiu mylinčius tėvus, kurie ieško manęs, o galbūt jie patys ir atidavė mane, bet man rūpi ne tai. Man rūpi tai, kad jie ne mano tėvai. Kad galbūt aš turiu tikrą šeimą, seserį ar brolį.

- Tu turėjai. Turėjai mane. Turėjai Caleb. Turėjaj kaip įseserę net Katherin. Tik jų nepažinojai. Per mane nespėjai susipažinti su Caleb ir Katherin. Jei būčiau žinojus, kad tu mano brolis nieku gyvu nebūčiau ėjus su tavim į tą susišaudymą. Būčiau privertus mus likti ir atšaukti jį. - pasakiau tyliai lyg sakyčiau tai jam.

Kažkas pabeldė į duris. Pakviečiau tą kažką į vidų. Tai buvo Caleb. Jis laike paskutinį Jake piešinį, kurio neprisiverčiau pamatyti.

- Manau, jie tavo. Mano nuomone, tu turėtum juos pamatyti. Tai buvo paskutinė jo valia. Paskutinis noras. - tarė brolis, o aš linktelėjau.

- Kaip manai, jis nekentė manęs? - paklausiau žiūrėdama į dienoraštį.

- Už ką? – sutriko jis.

- Už tai, kad palikau jį ten vieną mirtį. Už tai, kad neišklausiau jo... - pradėjau vardinti, bet Caleb mane pertraukė.

- Hope, jis žinojo, kad tu jo sesuo. Nejau manai, kad dėl tokių dalykų galima nekęsti savo kraujo? - paklausė jis.

- Nežinau. Tiesiog aš jam tiek visko blogo pridariau, o jis man atleisdavo nors aš pati nesuprasdavau kaip. Dėl to ir pradėjau juo pasitikėti labiau nei savimi. - atsakiau į jį nežiūrėdama.

- Bet jis tave mylėjo. Jis žinojo, kas tu jam. Jis ruošėsi tau pasakyti, bet nespėjo. Bet juk dabar tu žinai. – guodė mane Caleb.

- Bet aš galėjau tai jau žinoti prieš metus, tačiau ne. Aš jo neišklausiau. - pasakiau.

- Tu tikėjai, kad susitiksi su juo po susišaudymo tik taip neįvyko. - tarė brolis. – Klausyk, aš jau einu, o tu pažiūrėk kas ten per piešiniai. Būsiu apačioj.

Jis uždarė duris ir nuėjo. Aš žvelgiau į paveikslą ir laikiau jį rankose. Pagaliau pasiruošusi atverčiau jį ir... tai buvau aš. Tik šiam piešiny aš, ne kaip visur šypsojausi, o verkiau. Apačioje buvo užrašas ,,Visada dėl visų labai pergyvenai ir bandei juos suprasti". Liko paskutinis ir atverčiau jį.