New Life (2)

25 ,,Kaip ji?"

Alex pov.

- Klausyk, nežinau, kas nutiko tarp tavęs ir Tyler, bet nesakyk jam ir išvis niekam nesakyk. - paprašiau.

- Pirmiausia, viskas, kas nutiko tarp manęs ir Tyler yra tik mūsų reikalas. - tarė Ana. - Ir nesakysiu. Pažadu, niekam nesakysiu.

- Ačiū. - padėkojau ir atsistojau eiti, bet mane sustabdė ji.

- Kodėl tai darai? Kiek aš supratau, jūs seniai gerai besutarėte. - pasakė mergina.

- O tu neleidai laiko veltui. - pastebėjau, o tada atsakiau: - Aš pažadėjau. Per daug tuo susirūpinau aną kartą jai patekus į ligoninę. Netyčia išsiaiškinau ir jai pasakiau, kad jos būklė pablogėjo. Ji privertė mane pažadėti, kad niekas nesužinos. ŽInau, kad tai kvaila daryti jai gulint mirties patale, bet aš pažadų laikausi. Na, bent jau stengiuosi.

- Ne visada žmonės išlaiko pažadus. - samprotavo Ana.

- Na, šį pažadą turiu išlaikyti iki galo, kaip ir tu nuo šiol. - šyptelėjau ir išėjau.

Grįžau atgal prie palatos. Čia buvo ne visi. Nebuvo Louis. Keista, nes nebuvo priežasties dėl ko jis galėtų išeiti. Na, nebuvo man žinomos priežasties.

- Kur Louis? - paklausiau Katherin.

- Nežinau. Pati net nepastebėjau kada jis dingo. - gūžtelėjo pečiais mergina.

- Galima pas Hope? - paklausiau.

- Ak, taip, žinoma. Šiuo metu po vieną galima aplankyti Hope ir jis tikriausiai ten nuėjo. - papasakojo Kath.

- Aišku. - atsakiau jai ir tada tyla. Mes daugiau nebekalbėjome.

- Ar manai, kad Hope pabus? - girdėjau kitų murmesius.

- Nežinau. Gal ir pabus, bet nieko gero iš to nebus. - pasakė kažkas kitas.

Jie visi kalba apie Hope. Ir visi mano, kad ji neišgyvens. Bet jie klysta. Aš žinau, kad ji išgyvens. Louis žino. Katherin žino. Dean žino. Galbūt net ir Tyler taip mano. O kiti... Jie visi klysta. Klysta.

Jų kalbos netilo. Ir tai jau buvo nebe murmesiai, o šnibždesiai. O, kad jie užtiltų pagaliau. Negaliu pakęsti šių jų kalbų. Kodėl jie negali patikėti?

Louis vis dar negrįžo. Galbūt jis nėjo pas Hope. Galbūt jis išėjo. Galbūt išėjo ir, kad ir kaip man liūdna būtų pripažinti tai dėl jos, vėl ją paliko.

- Ar Louis tikrai pas Hope? - pasiteiravau vis dar šalia manęs esančios Katherin.

- Taip. Ten galima tik vienam žmogui. Mes nusprendėm, kad Louis. Jei nori, galim nueit prie stiklo bent taip ją pamatyti. - pasiūlė Kath ir aš linktelėjau.

Nuėjome ten, kur būtume galėjusios matyti Hope. Visi liko ten ir toliau kalbėjo apie tą patį. Tai iš tiesų mane labai nervino.

Vos pamačiau Hope, skruostu nusirito ašara. Louis sėdėjo šalia jos ir laikydamas jos ranką apie kažką kalbėjo. Gal apie praeitį. O gal jis atsiprašinėja. Gal susitaikė su tuo, kad jos nebeliks ir nusprendė atsiprašyti.

- Ar jis čia seniai? - paklausiau.

- Nuo tada, kai tik įleido jį. Jis neišeina ir nepalieka jos. - atsakė liūdnai šypteldama Kath. - Gal ir atrodo, kad jis jos nemyli, bet jis ją myli. Ir jei ji nepabus... - susigraudino Kath. - Jei ji nepabus... Louis neištvers. Aš jį pažįstu... Aš žinau, jog jei ji nepabus... 

Kath negalėjo to pasakyti, nes apsiverkė.

- Aš bijau, kad jis neištvers ir mirs. Jis man labai svarbus. Ir aš noriu, kad jie būtų laimingi. Aš nenoriu, kad jiems kas nors nutiktų. Jei vienas iš jų mirs, aš neteksiu abiejų. Tai supratau dar tada, kai ji sugrįžo po penkerių metų.  Aš galiu susitaikyti su viena netektim, bet ne su dviem. - kalbėjo ji. - Aš mačiau jų žvilgsnius. Mes visi matėme. Jie neigė viską. Hope tvirtino, kad myli tavo brolį. Bet mes visi matėme, kad jie vienas kitam kažką jaučia. Bet tada Louis viską sugadino, nors ji taip pat prie to prisidėjo. Galbūt ta buvo jų išeitis atsikratyti tų jausmų... Galiausiai jie negalėjo būti kartu. Mes nesuteikėm jiems tų sąlygų, kaip ir jie patys sau. Aš perdaug rūpinausi Hope ir... Aš pati nebenorėjau, kad jie būtų kartu. Aš buvau apsėsta įsitikinimo, kad privalau apsaugoti savo Hope, o Louis... Maniau, kad jis tik griauna jos laimę, kai ją iš tiesų griovėme mes. Mes visi...

- Aš nenorėjau, kad ji būtų su Louis, nors mačiau, kaip jie to trokšta. Aš ją nesuvokdama įtikinau, kad ji turi būti su mano broliu, nes jis ją mylėjo. O jei ji bus su kitu, išduos mus. Aš pati tuo pradėjau tikėti. Aš... Net nežinau ar jei norėjau gero, ar blogo. Man atrodė neteisinga, kad ji bus laiminga, o Dean ne. Aš suklydau. - papasakojau pertraukdama merginą.

- Mes visi taip elgėmės. - priminė Kath. - Ir visi dabar gailimės.

Nieko nebeatsakiau, nes tai iš tiesų yra tiesa. Toliau ją stebėjau. Man pasirodė, kad Hope pajudėjo.

- Arba man vaidenasi, arba ji ką tik pajudėjo. - pasakiau.

Kath nespėjo nieko atsakyti, nes Louis greit pakilo nuo kėdės ir išbėgo. Tikriausiai ir jis pamatė.

Mes taip pat su Kath išbėgome. Link palatos jau bėgo Ana su keliomis seselėmis. Bet kam jų reikia? Juk, kad ji juda, yra gerai, ar ne?

Ana pov.

Greitai nubėgau į Hope palatą. Ji privalo pabusti. Dabar yra šansas ir padarysiu viską, kad ištesėčiau pažadą, kuri daviau Tyler. Nenuvilsiu jo dar kartą.

- Darykit viską, ką galime, kad ji pabustų. - paliepiau.

Pamačiau, kad Hope bunda.

- Hope? - paklausiau. - Hope? Greičiau. Dabar mes ją galim pabudint.

Ji atsimerkė ir aš nusišypsojau. Ji pabudo. Aš... Aš ištesėjau pažadą. Ji pabudo.

- Kaip jautiesi? - paklausiau.

- Kas tu? Kur aš? - paklausė mergina sutrikusi ir išsigandusi.

- Viskas gerai. Tu ligoninėje, nes pakliuvai į avariją. Aš tavo gydytoja Ana Wallen. - paaiškinau, o seselės išėjo. - Ką prisimeni?

- Lyg ir prisimenu avariją. Su manim buvo tamsiaplaukis vaikinas, bet daugiau nepamenu nieko. - atsakė ji.

- Supratau. Aš tuojau pakviesiu tavo draugus. Gal ką nors prisiminsi. - pasakiau ir išėjau iš palatos vos jai su tuo sutikus.

Visi laukė prie palatos. Jie atrodė išsigandę, bet ne visi.

- Kaip ji? - iš karto paklausė Louis.

- Ji pabudo. Bet, deja, buvom teisūs dėl pasėkmių. Mergina patyrė laikiną, bet visišką atminties praradimą. Prireiks laiko, kad atmintis sugrįžtų, tačiau kiek nežinau. Galbūt kelių dienų, o galbūt kelių metų. - pranešiau. - Nueikit pas ją. Galbūt tai padės jai ką nors prisiminti.

Hope pov.

Staiga į mano palatą įėjo daugybė žmonių. O blogiausia buvo tai, kad nė nežinau kas jie.

- Hope? - paklausė kažkokia rudaplaukė.

- Aš nežinau. - atsakiau. - Man perdaug. Palikit mane vieną.

Visi išėjo, bet rudaplaukis mėlynom akim pasiliko.

- Hope, aš žinau, kad tu prisiminsi. Nejau neprisimeni? Aš Louis. - bandė priminti vaikinas.

- Aš neprisimenu. - tariau. - Neprisimenu savo gyvenimo.

- Jei leisi man padėti tau prisiminti... - siūlė jis, bet baigti neleidau.

- Kad ir kas tu esi, aš noriu, kad pradėtum naują gyvenimą be manęs. - pasakiau. - Čia mūsų keliai išsiskiria.

The End

Na, štai ir pabaiga. Maniau, rašysiu tik du sezonus, bet tada atsirado kitokia mintis ir nusprendžiau, kad bus ir trečiasis. Sooo, žmonės, trečias sezonas BUS. Tikiuosi, skaitysit.