New Life (2)

22 ,,Mes? Nieko."

Hope pov.

- Jau dabar pradėsiu ieškoti. Rasiu artimiausiu metu. Bet man vis tiek reikia tavo nuomonės, tai nepamiršk man atnešti tų dokumentų, kur daviau anksčiau.

- Žinoma. Ačiū. - padėkojau merginai ir baigiau pokalbį.

Taip, žinau, kad aš bloga draugė. Neguodžiu jos. Bet kuo tai padės? Aš pati žinau, kad tai nepadeda. Ar aš jai padėsiu pasakydama, kad užjaučiu? Žinoma, kad ne. Galbūt jai palengvės, bet tik labai trumpam, o tada visas skausmas grįš su kaupu. Su kaupu, kurio bandė atsikratyti. Puikiai tai žinau.

Suradau savo krepšyje tuos dokumentus ir pradėjau pildyti. Tai buvo paprasti klausimai. Mieste ar už miesto? Kiek kambarių? Už kokią kainą pageidaujama? Ir dar daugybė kitokių klausimų.

Baigus pildyti, išėjau iš kambario, kad rasčiau ką nors, kas nuvežtų dokumentus Vanessai.

Ir, žinoma, kaip gi be staigmenų nepalankių man? O gi, niekaip. Manau, visi supratome, kad aš sutikau piktą Jake. Labai piktą Jake.

Pasirodo, nėra kvailas. Rado būdą kaip grįžti ir be savo automobilio.

Pro duris, pro kurias ką tik įėjo Jake, įžengė Louis. Na, žinoma.

Pasirodo, jis yra kvailys ir nerado jokio būdo. Tiesiog paskambino savo ,,draugeliui".

- Hope, tu mane palikai. Be automobilio. - priminė brolis.

- Pamenu tai. - atkirtau. - Išduodi mane kartą, aš galiu atleisti, išduodi antrą... Kaip tu išvis turi gėdos rodytis man akyse?! 

-Klausyk, Hope, aš tavęs neišdaviau...

- Aš tau sakiau, ką padarė jis. Ir tu pasirinkai jį. Paprašiau per daug juo nepasitikėti ir, patikėk manim, norėjau tau tik gero. Bet tu pasirinkai pasitikėti juo, o ne manimi. - pertariau vaikiną. - Aš nebegaliu. Kiek dar išdavysčių turėsiu patirti, kad suprastumėt, jog man irgi skauda? Aš irgi žmogus.

Jiems nespėjus nieko pasakyti, greit pro juos praėjau. Nuėjau į svetainę. Joje radau tik Tyler. Džiaugiausi tuo. Bent tiek.

Jis atsisuko į mane. Vos pamatęs mano akis, išskėtė rankas kviesdamas į savo glėbį. Aš nė nesudvejojusi greit nubėgau į jo glėbį.

- Jis mane išdavė. Ir jis mane išdavė. Kodėl visi taip su manimi elgiasi? - jau verkdama paklausiau.

- Kas tave išdavė, Hope? - paklausė draugas.

- Mano brolis. - atsakiau šaltai ir Tyler stipriau mane apkabino.

- Jake? Kaip... Aš nesuprantu. Juk išgelbėjai jį. - priminė vaikinas.

- Jis pasirinko Louis žinodamas, ką jis man padarė. - pasakojau.

- Gal tu ne taip supratai? Tu juk jo sesuo. Nemanau, kad jis...

- Jis žinodamas viską, nusprendė manęs nepaisyti. Nusprendė rinktis Louis kaip ir visi kiti. - pertariau Tyler. - Kiek dar turėsiu ištverti išdavysčių? Aš nebegaliu. Mane tai žudo. Kaip ironiška... Tiek kartų bandžiau viską užbaigti, o pasirodo reikėjo tik viso šito.

- Viskas bus gerai. Visada buvo ir visada bus. - guodė mane jis. - Jei nori, gali pagyventi mano name, kol rasi naująjį.

- Tikrai? - nustebau. - Maniau, tu neturi namo.

- Tavo mintis labai lengva nukreipti. - pastebėjo Tyler.

- Tiesiog man reikia pamiršti. - atsidusau. - Stipriai pamiršti. Žinai, ką turiu omeny. Žinok, turiu puikią kadidatę, kuri mums su tuo padėtų.