Mes kartu, amžinai

2.

Laiminga nuėjau į anglų pamoką. Vakar maniau, kad man reikės ieškotis draugu, o atsitiko taip, kad draugai mane patys surado.
----
Pamoka baigėsi. Liko dvi pamokos iki pietų pertraukos. Chemija ir matematika. Jas radau nesunkiai. Pirmosios trys pamokos mokykloj buvo geros, mokytojai geri, na, žmonės bendraujantys, bet tik tarpusavį, aš nenustebau, gi vis dėlto aš naujokė.

Einu į valgyklą. Ji labai didelė, daug žmonių, stalų. Tada išgirdau kaip kažkas mane šaukia.
-Noora! Mes čia! Ateik, prisijunk.
Aš apsidairiau, pamačiau, kad mane šaukia Klerė. Ji sedėjo prie vieno iš stalų su draugais valgyklos viduryje. Priėjau prie stalo ir tariau:
-Sveiki. - draugiškai pasisveikinau.
Ir tada visi pradėjo pažindintis.
-Labas, aš Izabelė, Klerės geriausia draugė. - priėjo pirma prie manęs mergina juodais plaukais, rudom akim, vidutinio ūgio, išraiškingų kūno formų.
Tada priėjo vaikinas vidutinio ūgio, juodų plaukų, rudų akių, lieknos figūros.
-Sveika, aš esu Scottas. Izabelės vaikinas. - nusišypsojo man jis.
Tada priėjo kita mergina, blondinė, mėlynų akių, mažo ūgio, kūda.
-Laba, aš esu Vanesa. - šiltai tarė mergina.
Ir paskutinis priėjo vaikinas. Mielas, rudi plaukai, žalios akys, aukštas, raumeningas, turbūt sportuoja.
-Tu turbū Noora, aš esu Liamas. - šiek tiek nervidamasis pasakė vaikinas.
Tada prakalbo Klerė, ryžų plaukų, liekna, rudų akių.
-Tai va, čia Noora apie kurią jum pasakojau.
Aš jiems nusišypsojau.
-Tu turbūt alkana, einam parodysiu tau kaip čia pasiimti maistą.
Nuėjome prie maisto.
-Reikia pasiimti padėklą su lekštem, einant pro švedišką stalą įsidedi ką tik nori, mokėt tau pačiai nereikia. Tėvai kas metus moka už mokyklą, jie sumokės tada, kaina visą laiką tapati, 30 dolerių į mėnesį, vadinas tavo mama už maistą po metų sumokės 360 dolerių. - kalbėjo mergina. - O dabar pasiimk padėklą ir įsidėk maisto.
Pasiemiau padėklą, priėjau prie maisto, pirma įsidėjau skrudintų bulvyčių, tada burgerio mėsą ir atsigerti pasiemiau braškių sulčių. Maistas čia palyginus su mano sena mokykla yra labai geras. Senojoj mokykloj pardavinėdavo neskanų maistą, bulvių košes, sriubas, bulkutes nešviežias, čia yra daug geriau.

Pasiėmiau padėklą ir nuėjau prie stalo. Visi valgėme, kalbėjomės. Jie manęs klausinėjo apie seną mokyklą, kaip man ten sekėsi, apie draugus ir apie vaikinus.
-Tai gi, Noora, ar esi turėjusi vaikiną? - paklausė manęs Vanesa.
-Ne, nesu. - tariau paprastai.
Atrodė, kad visiem šokas, bet aš to nesureikšminau.
-Noora, tau 17 metų ir tu dar neturėjus vaikino, gal tu gyveni po akmeniu? - kalbėjo Vanesa.
-Na, aš dar neieškojau vaikino. - tariau.
-Pats metas pradėt. - tarė Klerė. - Gerai, dabar tau papasakosiu apie šios mokyklos mokinius ir kur, kas sėdi valgykloje. Prie šiuklšlinių sėdi moksliukai, jie bendrauja tik tarpusavi, visą laiką atrodo lyg jie rezga mus visus sunaikinti. - visi pradėjo juoktis. - Tada kitam gale sėdi nevykeliai, tie su kuriais niekas nebendrauja, bet jie yra patys kalti, jie nerodo noro bendrauti. Kairiam kampe, prie išejimo sėdi gotai ir emo, jie amžinai depresuoti. Na, dešiniam jau sakiau sėdi moksliukai. Hmm, aj va, mes, mes sėdim per vidurį valgyklos, čia sėdi paprasti mokiniai. Na, o prie langų sėdi populiarieji. Ta grupelė šnekasi tik tarpusavi, nes mano, kad mes esam per prasti su jais kalbėtis.
-Ten sėdi ir Williamas. - pedo šypsena nusišypsojo Vanesa Klerei.
-Shh, baik. - nusijuokė Klerė.
-Kas tas Williamas? - paklausiau.
-Ooo, Williamas yra mūsų brangiosios Klerės simpatija. - tarė Izabelė.
- Shaa, dar išgirs. - pabarė Klerė.
- Oj tik nesidrovėk. - prakalbo Liamas.
-O ne, jis žiūri į mūsų staliuką, jei jis išgirdo, aš jus užmušiu. - nervindamasi kalbėjo Klerė.