Mes kartu, amžinai

11.

Privažiavom prie jo buto, jis kaip džentelmenas atidarė man duris. Užkilome į viršų, ėjom link jo buto ir staiga pamatėm... Klerę. Ji sedėjo prie Williamo buto duru.
-Ką tu čia veiki? - piktai paklausė jis.
-Ką ji čia veikia?! - dar pikčiau paklausė Klerė.
-Ne tavo reikalas. Išeik, tavęs niekas čia nekvietė. - atsakė Williamas.
-Aš turiu tau kai ką pasakyti, labai prašau. - Klerė apsiverkė.
-Klere, man visiškai neįdomu ką tu nori man pasakyti. Aš tave atstumiau, o tu vistiek lendi, kaip man dar parodyt, kad nedomini tu manęs?
Minutę stovėjome tyloje. Ir tada Klerė prabilo:
-Aš tave myliu...
-Jeigu dar nesupratai, tai as tavęs ne.
Ir tada Klerė mane užsipuolė.
-Čia tavo kaltė, jei nebūtum atvykus čia, jis būtų mano! Aš tau atkeršysiu, tu pamatysi. - vos nerėkdama kalbėjo ji.
-Klere, dink iš čia arba aš už savo veiksmus neatsakau. - atsitojo Wiliamas priešais mane, lyg gindamas.
Klerė pažiūrėjo į mane piktai ir išejo.
-Atsiprašau už visą tai. - jis atsistojo labai arti manęs ir žiūrėjo nenutraukdamas akių.
-Viskas gerai, čia ne tavo kaltė. Nemaniau iš tikrųjų, kad ji tokia, bet gaila, kad mano pirmoji draugė dabar laiko mane prieše. - atsisėdau ant laiptų nuliūdusi.
Jis atsisėdo šalia ir apkabino mane per pečius.
-Aš galiu būt tavo draugu.
Nieko neatsakiau, tik nusijuokiau.
————
Jo butas man patiko - erdvus, modernus, gražiai įrengtas.
Sedėjome tyloje, nežinau kodėl jis filmo neįjungė, aš tiesiog laukiau kol jis kažką pasakys, nes atrodė susimastęs.
-Gal nori pasikalbėti, o ne filmą žiūrėt? - pagaliau prabilo jis.
-Galim, o apie ką nori kalbėtis?
-Kodėl tu mane atstumi? - įsistebėjo jis į manę.
-Nes tu patinki Klerei, ir aš ją įskaudinčiau jei tarp tavęs ir manęs kažkas vyktų. Plius, man nepatinka kaip tu su ja elgeisi.
-Bet ji man nepatinka. Man patinki tu. - sutrikęs žiūrejo jis į mane.
Aš nieko neatsakiau.
-Prašau atsakyk kažką. - maldavo jis.
-Nežinau ką.
-Sakyk ką jauti. Prašau, pažiūrėk į mane. Jei žiūrėdama man į akis pasakysi, kad aš tau nuoširdžiai nepatinku - aš atstosiu nuo tavęs. - nenutraukdamas akių jis žiūrėjo tiesiai į mane.
Nežinojau ką daryt, nes aš nesuprantu savo jausmų jam.
-Aš nežinau ką tau jaučiu. Kartais pažiūriu į tave ir noriu trenkti tau, o kartais aš negaliu nustot apie tave mąstyt. Ir tie sumaišyti jausmai mane labai trigdo.
Kažkodėl jis nusišypsojo.
-Tu mąstai apie mane?
-Mąsčiau vien delto, nes tu pirmas vaikinas kuris rodo man dėmesį ir aš tiesiog nesuprantu kodėl...
-Noora, tu man patinki, nes tu kitokia, jos visos tokios pačios, o tu, tu esi išskirtinė, del to, Noora, man ir patinki.
-Iš kur man žinot, kad tu to visom merginom nesakei? Iš kur man žinot, kad tu su manim nepasielgsi lygiai taip pat kaip su Klere? Iš kur man žinot, kad manęs neįskaudinsi? - liūdnai žiūrėjau į jį.
-Tai kas vyko su Klere buvo senai, nesupratau ką darau, maniau, kad su kuo daugiau panų pasimyli, tuo kietesnis būni, bet kai pamačiau tave, aš tenoriu būti su tavimi, kitos manęs visiškai nebedomina, net nenoriu į jas žiūrėti, tik į tave.