Tavo prakeismas.

2.Jis.

Vaikštau po kambarį jau kokia valanda. Negaliu niekaip nusiraminti po Rosalinos žodžių. Kaip viską tai suprasti. ‚Jis bus geras vyras' kam ? Man. Ne šitaip niekas nedaro. Niekas žmonių negrobia ir neveda. O gal jis koks maniakas, kuriam patinka vesti merginas, o po to nužudyti. Gerai jau, gal ne toks jis. Bet man tik septyniolika, aš nenoriu ištekėti. Reikės su juo pakalbėti, reikės pabandyti jį perkalbėti. Pala, o gal jis... tikrai, gal jis koks penkiasdešimtmetis senis, kuris užsimanė, jaunos žmonos. O dieve, tai va kur slypi paslaptis. Viešpatie, kur aš papuoliau ir kaip man reikės iš čia išsikapstyti.

Nuėjusi į vonia, paleidžiu vandenį. Toks šiltas ir malonus vanduo, teka ant mano kūną, kad pamirštu kur aš esu ir kas man gresia.
Išlipus iš vonios nusisausinu kūną ir apsivynioju rankšluosčių.

Pravėrus duris ir įėjus į kambarį, mano akis sustoja ties siluetu. Kuris stovi prie balkono nusisukęs. Man žengus žingsnį atgal, sugergžta grindis po mano kojomis. Siluetas sujuda ir atsisuka į mano pusę. Negaliu jo matyti, nes kambaryje yra prieblanda, tik nuo lauko puses gaunu šviesos, kurios man nepakanka geriau jį apžiūrėti.

Jis lietai, užtikrintais žingsniais pradeda eiti arčiau manęs. Jo kūno judesiai rodo kas čia manų šeimininkas. Jo siunčiamas pasitikėjimas mane priverčia trauktis. Kiekvienas lietas jo žingsnis į priekį susivienodina su mano lietu žingsniu atgal.

Gal ir būtume taip kartoja visą laiką, bet aš pajutau su nugara siena. Mano širdis pradėjo plakti kaip pamišusi, akys lakstė po visą kambarį ieškodamos avarinio išėjimo.

Jis jau buvo arti... per daug arti.

Galėjau užuosti jo nuostabiai kvepiančius kvepalus. Galėjau girdėti jo kvėpavimą, nors jis buvo ramesnis ir tylesnis nei mano. Nors aš esu aukšta, jis buvo šiek tiek aukštesnis už mane. Nedaug. Mano akys buvo kažkur jo lūpų horizonte. Jis lėtai pakėlė savo ranka. Pradėjau panikuoti. Ką jis sugalvojo? Jis prilietė kažką prie sienos ir spragtelėjo. Po sekundes visas kambarys nušvito. Pasukau galva ir suspaudžiau akis, jos nebuvo tam pasiruošusios.
Staiga pajutau prie savo skruosto jo delną. Jis švelniai pakėlė mano smakrą aukščiau. Atsimerkiau. Mano akys susitiko su jo mėlynomis akimis. Jis truputi pasilenkė, o juodų plaukų sruoga užkrito jam ant akių.
„ Nereikia bijoti manęs, amore mio," taria sodrus jo balsas, be glostydamas mano šviesius plaukus prie ausies.