Tavo prakeismas.

Pabėgimas

Iššokus iš mašinos skaudžiai nukrentu ant žemės. Nusibrozdinu alkūnė ir kojas. Bet adrenalinas neduoda laiko man apie tai galvoti. Prie manęs tą pačią minute privažiuoja tamsiaplauke. Greitai įsėdu į mašina ir skuodžiame kuo toliau. Nors šansų, kad mes nuo jo pabėgsime yra labai mažai, bet šįkart aš kovosiu iki galo. Šįkart vienas iš mūsų privalo mirtį , jei aš nepabėgsiu.
„ Ar nebesuradai ryškesnės spalvos? Kaip tu žadi nuo jo pasprukti kai mes jam tiesiogiai spinduliuojame?“ negaliu patikėti, kad ji šitaip kvailai  pasielgė.
„ O ką man ji labai patinka ir derinasi prie mano nagų lako. „ ji ištiesia savo raudonai dažytus nagus prieš mano veidą. Man atrodo, kad pasimečiau vertime. Jausmas toks, kad per šias  savaitės aš užmiršau lietuvių kalbą.
“ Nusiramink, aš turiu gerą planą.“  Ji paguodžia mane ir paspaudžia greičio padalą dar labiau padidina greitį kai pamato, kad Antonijus vis artėja. Privažiuojame prie didžiulio tilto, kai Agnė nusišypso.
„ Štai ir pastiprinimas!“ sušunka su didele šypseną ji. Pamatau kaip išvisų pusių prisideda raudoni kabrioletai. Suskaičiavus juos, pasidaro neramu kam reikia šešių kabrioletų. Puse išsirikiuoja už mūsų kita puse prieš mus.
„ O dabar pažaisime žaidimą, atspėk kuri mašinoje tavo žmona!“ taria ji ir nusijuokia. Nors man šis planas atrodo absurdiškas, nusišypsau ir aš.
Mes pradedame maišytis tarp kitų kabrioletų. Kol grįžtame atgal į viena eilę tik šį syki mes esame priekyje.
„ O kas dabar? Tuoj privažiuosime miestą.“ Tariu atsigręžus į prieki.
„ Nebijok, saule. Bus viskas čikį. Ir be to šis žaidimas man  nusibodo , gal pažaidžiame ‚pagauk šešis zuikius vienu metu, jei esi gudrus‘ ?“ paklausia manęs, o aš niekaip negaliu suprasti kur ji čia mato žaidimus.  Pamačius, kad aš nieko nesuprantu, ji paspaudžia mygtuką ir ant mūsų galvos atsiranda mašinos stogas. Pažiūrėjus atgal pamatau, kad ir kiti kabrioletai paseka mūsų pavyzdžiu.
„ Kuria puse renkiesi?“ paklausia ji manęs, bet pamačius, kad aš ir vėl neįkertu, ji pati sau ir atsako.“ Gerai, bus kairė, nes esu kairiarankė.“ Tai tarus pasuka į šalutinį kelią. Atsisukus pamatau, kaip kitos taip pat padaro, tik į kitus šalutinius kelius nusuka. Ir po sekundės pasirodo juoda mašina, kuria sėdi jis... Susikaupus stebiu kurią mašina jis nuseks.
„ O dieve!“ sušunku iš nuostabos.“ Jis nusekė klaidinga mašiną! Mes pasprukome! „ negaliu nulaikyti džiaugsmo, nors protas sako, kad dar per anksti džiaugtis. Bet šis jausmas toks pamirštas ir svetimas, kad net nesistengiu kovoti su juo. Nes pasiilgau šio jausmo. Pasiilgau būti laiminga.
„ Man pilną vonią karšto šokolado nuo tavęs  ir mes atsiskaičiusios.“ Pamerkus akį, ji nusišypso.
„ Tu verta viso pasaulio šokolado! Aš tau būsiu dėkinga visą savo gyvenimą.“ Suklykiu iš visų jėgų. Negali būti, kad aš esu laisva.
Laisvė- tai jausmas dėl kurio aš pasiruošusi padaryti viska.
Ji nusišypso ir sustabdo mašina. Apsikabinu ją taip stipriai, kad pradedu manyti jog uždusinau ją. Mūsų apsikabinimus nutraukia juodas džipas privažiuojantis prie mūsų. Išsigąstų. Ne jau visi rado mus.
„ O atvažiavo mūsų karieta! „ sušunka Agnė.“ Nebijok, čia mano draugas.“ Ji atsako į mano klausima, kurį užsidaviau pati sau.
Ji išlipa pirma ir žmogui sėdinčiame mašinoje. Iš jos išlipa rudaplaukis vaikinas. Kuris turi daug panašumų į Antonijų. Bet tikriausiai  tai namo paranoja. Tikriausiai nuo dabar visi vyrai primins man Antonijų. Dvejodama išlipu iš mašinos.
„ Ei, Kotryną, ar prisimeni Marco? Jis Antonijo brolis. Tiksliau pusiau brolis.“ Ji tai tarus nusišypso kaip ir jis.
Nejau jie mane apgavo. Nejau bėgdama nuo vilko užšokau ant meškos. Nejaugi tik tokio trumpo džiaugsmo aš nusipelnau