Tavo prakeismas.

6. ....kaina.

Tai buvo paskutinis lašas kantrybės. Paskutinis plauko nutrukimas.  Išjungiau protą ir pasidaviau jausmams.

„ Gal jūs visi išprotėjote?“ staiga atsistojau. Abiejų akys nukrypsta į mane.“ Šitaip toliau negali tęstis. Ir niekas žmonių negrobe ir neveda per prievarta. Tu?“ parodau pirštu į Antonijų.“ Kas čia cirkas? Užsimanei įsigyti žmoną? Čia tau nenaminių  gyvūnėlių parduotuvė ir tu nesi aikštinga penkiametė, kuri užsimanė šuniuko. Aš esu mergina.Po velniais, Žmogus kaip ir Tu. Turiu jausmus ir manęs niekas negali laikyti narvelyje, kaip tu užsimanei padarysias. Manai busiu gerą žmoną, kad po vestuvių man dings atmintis ir galėsime gyventi ilgai ir laimingai. Atsibusk, TU mane pagrobei! Aš tavęs nekęsiu visa savo gyvenimą! Prisiekiu dievu aš tavo prakeiksmas.“ Ir net nepagalvodama už pasekmės trenkiu jam į veidą. Rosaliną su aikčioja. Bet Antonijus.... jis pasikeičia.
Kaip ir aš norėjau nuo jo veido dingsta šypseną. Bet jis tampą toks kokį dar niekada nemačiau. Jis susiraukė, jo mėlynos akys patamsėja. Jis atsistoja. Lėtai. Per ne lyg lėtai. Išsigąstu, pradėtu gailėtis savo ėjimo. Jis to siekia matau, kad jis nori, kad bijočiau. Jis staiga griebia skaudžiai mano ranką ir pradėta mane temti aukštyn. Per ašaras negaliu išgirsti ką jis sako, bet man nerūpi. Galiu girdėti tik savo širdies dužius ir kažkur ore Rosalinos balsą liepiantį mane paleisti.

Įėję į mano kambarį jis numetą mane ant lovos, bet rankos nepaleidžia.

„ Aš tau sakiau mano kantrybės nebandyti. Nepakęsiu tavo išsidirbinėjamu. Nei viena moteris netrenkia man. Ir tu nebūsi išeitis. Tau nepatinka šis kambarys? Nori laisvės? „ jis prisitraukia mane arčiau savęs su mano raką. „ Dar toks išsišokimas ir šis kambarys bus gražiausias tavo prisiminimas, nes pūsi rūsyją, su visomis žiūrikėmis.“ Jis kraupiai šypteli.“ Pamiršk savo praeitį ir šeimą. Pamiršk viską! Nes tik nuo tavęs priklauso, jei būsi gera man,  ir atliksi visas žmonos pareigas.“ Nužiūri mane nuo galvos iki kojų.“ Galėsi gauti viską ko nori, net ir savo laisvė.“ Jis tai pasakęs paleidžia mane. Pasisuka ir prieina prie durų, prie kurių stovi apsiverkusi Rosalina.

„ Užrakink ją. Ir niekas bemano žinios negali čia į eiti. „ jis tai taręs išeina.

„ Labai apgailestauju, vaikelį“ pasako ji man prieš užrakindama duris.

Ir ta dar aš pravirkstu. Garsiai, labai garsiai. Noriu, kad visas pasaulis žinotu, kur aš papuoliau. Noriu, kad likimas manęs pasigailėtu, nes tai jau virš ribų.

Jei maniau, kad blogiau negali būti, tai taip suklydau.

Naktį jis parėjo. Iš kur aš tai žinau? O gi žinau, nes jis atėjo pas mane. Buvo visas girtas, o aš lovoje tik su pižama. Jis stovėjo prie mano lovos ir žiūrėjo į mano akis.
„ Ir kodėl negaliu su tavimi pasismaginti prieš vestuvės, a? Bandžiau būti su tavimi švelnus, bet tu to neįvertinai. Gal man būti šiukščiu, kad suprastum ką tu turėjai?“ taip taręs, jis griebia už rankos ir atkloja mane. Jo akys suspindį kai nužvelgia mane. Jis užsilipa ant manęs, kai aš noriu pabėgti. Jis dar stipriau mane suspaudžia. Kelį įspaudžia man tarp kojų, taip galutinai mane įkalindamas.

„ Raminkis, nes tu tik blogini visą situacija.“ Jis sučiumpa mano riešus ir už kelia į viršų, vis mažiau palikdamas vilties man pasprukti.

„ Tu išgama“ taria rėkdama.“ Prakeiktas...“

Jos mane užčiaupia prispausdamas lūpomis manąsias. Pajaučiu, kaip jis liežuviu bando mane sugundyti prasižioti, bet aš geriau mirsiu nei tai padarysiu. Stipriai dantimis sukandu jam lūpą ir pajuntu kraujo skonį burnoje. Jis sudejuoja ir atsitraukia nuo manęs. Pasinaudoju proga ir vėl bandau ištrūkti, bet jis greitai sugriebia mane ir paguldo ant gal į lovą. Jis prispaudžia mane prie lovos, rankomis suima mane už riešų ir surakina savo dideliu delnu man virš galvos. Jis ir vėl įspaudžia savo koją man tarp kojų. Laisvąja ranką jis braukia man per kaklą, per krūtinę. Tada pasilenkia link manęs mėgindamas pabučiuoti, bet aš nusisuku. Man kelia šleikštulį jo bučiniai, kaip ir jis pats.

Supratęs, kad jis man šlykštus, jo akys patamsėją dar labiau ir jose atsispindi nevaldomas pyktis. Vyras pradeda daug šiurkščiau ir skaudžiau mane glamonėti. Jo ranka keliauja žemiau, kol palenda po pižamos kelnėmis. Iš visų be likusių jėgų priešinuosi jam, bandau įspirti, nusimesti jį nuo savęs, bet mano pastangos beprasmiškos. Man nesiseka ištrūkti, o atvirkščiai, jis tik skaudžiau suspaudžia mano riešus. Nebeišlaikau savo ašarų, leidžiu joms tekėti mano veidu.

Pamatęs tai jis nusmaukia mano kelnės ir sudrasko mano kelnaitės.
Išgirstu suskambant diržo sagtį. Pajuntu, kaip jis prasisega kelnių užtrauktuką ir koja mane prievarta dar labiau išskečia. Jis braunasi link manęs. Mano jėgos senka kiekviena karta man suklykiant ar rangantis. Staiga jis vienu judesiu į mane įeina. Mane persmelkia žudantis skausmas. Atrodo, kad jis mane iš vidaus suplėšys. Paskutinį suklykiu, nes mano jėgos senka greitai. Bet man tai nemotais, jis toliau vis stipriau kiekvieną kartą braunasi į mane. Visai pasiduodu.. Viskas prarasta.... Aš tik norėjau būti laisva... Buku žvilgsniu žiūriu į laikrodžio rodyklę. Mano ausys užkursta. Tyliai kenčiu skausmą melsdamasi, kad jis greičiau baigtų ir paliktu mane viena. Aš nebenoriu laisvės... ne nebenoriu... aš tik noriu... mirtį.

Mumis randa ryte Rosalina.  Pamačiusi mane gulinčia kraujo klane, kuria guli jis, o mane ant grindų. Ji suklykia.
Greitai pakviečia apsauginius, kad išvestu jį, o mane vos prilietus, padeda atsistoti. Nuveda mane į vonia, pasodina mane ant kėdės, kol ji prileidžia vandens. Tai padarius ji padeda man į lipti į karštą ir nenutepta vandenį kuris greitai į gauna šviesios raudonos spalvos. Rasolina paduoda man kempine su muilu, o ji nueina į kambarį.
Iš pradžių aš  vos, vos priliečiu savo kūną. Kūną kuris jau nebemano, o tik skausmo šaltinis kūrį aš jaučiu. Bet vis trindama ji, vis labiau spaudžiu kempinę į savo kūną, palikdama žymias savo kūnę. Bet kiek be trinčiau niekaip negaliu nusikratyti purvo. Jis prie manęs priaugęs, jis tapęs mano dalimi. Pasipilu ašaromis... Net nustembu iš kur dar jų atsiranda.

Tai mane randa vonioje Rosalina, visa skausme. Ji prieina prie manęs su rankšluosčiu. Padeda atsistoti, nors aš noriu jai pasipriešinti. Bandau paaiškinti, kad dar esu purvina. Bet ji manęs negirdi. Niekas manęs čia negirdi. Atrodo, kad visas pasaulis yra užkurtintas.

Ji palydi mane į lova. Į tapačia lovą, kurioje jis nužudė dalelę manęs. Tik dabar ten nebuvo įrodymų, kad tai įvyko prieš kelias valandas. Ten tik buvo baltut baltutėlę patalynė. Kaip ir aš buvau prieš čia patenkant. Balta ir tyra. Laisva...