Tavo prakeismas.

Pabėgimas.

Visa pragariška savaitę praguliu lovoje. Į nieką nereaguoju. Pas mane ateina dažnai Rosalina. Per daug dažnai. Nenoriu aš jos šalia savęs . Nenoriu, kad kažkas išvis čia būtu su manim.
Buvo atėjęs ir.... jis. Kažką trumpai pasakė. Lyg tai ‚atsiprašau‘. Bet aš nesiklausiau, net nesureagavau į jį.
Po kelių dienų mano kambaryje atsirado balta suknelė. Tokia pat balta ir nesutepta, kokia aš buvau. Bet dabar žinau vieną dalyką. Iš čia niekas neišeina nesuteptas ar baltas kaip ši suknelė.
Šiandien ta diena kai užsidėsiu šią suknelę ir susirašysiu su pačiu Liuciferiu. Ši balta suknelė, šiandien vis liudininkė mano mirtie. Per šią akinimai baltą suknelę tekės mano raudonas kraujas. Šiai suknelei kaip ir man nepavyks iš likti tyrai.
Man padeda susiruošti Rosalina. Ji viska atlieka už mane. Pastato mane ant kojų. Sušukuoja plaukus, juos palikdama palaidus. Net jie nebespindi aukso spalvos spindėjimu. Ji mane perrengia užvelka tą spindinčiai baltą suknelę. Šioji suknelė yra mano karstas, kaip ir aš jos.
„Ateik, vaikeli prie veidrodžio. Pažiūrėk kokia tu šiandien graži!“ taria Rosalina. Aš kaip nesavoms kojoms nueinu prie jo. 
Mano paakiai paraudę nuo verkimo. Su odą aš nurungčiau net sniegulę. Esu ne baltą, o permatomai pilką. Atrodo, kad aš visą savo gyvenimą būčiau praleidusi užrakinta pilyje, o ne ji.
„ Atleisk, brangioji, kad taip viskas išėjo. Jos neblogas žmogus. Jis tiesiog pasiklydęs šiame gyvenime. Aš tikrai tikiu, kad tu busi jo išsigelbėjimas.“ Tai tariu ji išeina iš kambario. O mano galvoje vis skamba jos žodžiai „ jis neblogas žmogus“. Ir aš tai žinau, žinau, kad jis neblogas žmogus. Nes jis yra ne žmogus, jis yra monstras, pabaisa. Jis yra mano prakeiksmas. O aš būsių jo.

Žengiu viena žingsnį. Vieną žingsnį kuris yra toks sunkus,  toks skausmingas. Jis priverčia mane suklupti. Bet aš nepasiduodu skausmui, nes gyvenimas mane praklupdė jau tiek daug kartų, kad tapau atspari.
Lėtai ir skausmingai, nulipu žemyn. Ten  manęs laukia Rosalina.
„ Antonijus, tavęs laukia mašinoje.“ Taria ji. Bet aš nenoriu girdėti šėtono vardo. Nenoriu būti šalia jo.“ Tu palauk čia aš greitai nueisiu pasiimti rankinės ir galėsime eiti kartu, gerai ?“ tarius ji pasišalina iš koridoriaus. 
Prieinu prie spintelės ant kurios yra veidrodis. Kelioms sekundės man pasirodo, kad jis įskilo tik kelios.
Atidarau spintelės viršutinį stalčių, ieškodama nieko. O gal tas niekas vadinimas viltimi. Viltis kuria bandau rasto koridoriaus spintelėje. Nes nebežinau ko griebtis. Esu beviltiškoje padėtyje ir man atrodo, kad vienintelė ji gali man padėti.
Tikriausiai aš išprotėjau, arba man vaidenasi, kad šioje spintelėje guli gan nemaža suma pinigų.  Dar pasiraususi randu telefoną. Greitai viską pakišu po sijonų. Išgirstu kai ateina Rosalina. Atsistoju atgal į savo vieta. Ji priėjus pajiema mano ranką ir nusišypso palaikančia šypsena.
Išeiname iš namo kuris mano nustebimui yra gan mažas nei aš įsivaizdavau. Kiekviena karta man einant mano suknelė užkliūną už akmenukais grįstu keliu. Lyg nujausdama kas laukia mūsų. Bet aš einu. Einu, nes žinau, kad šį žaidimą laimėsiu aš.
Atsisėdu į mašinos galą kuriame sėdi jis. Jis pažiūri į mane su skausmu akyse ir atsiprašymo. Bet aš nusisuku į langa. Tai man turi skaudėti, ne jam.
Mums bevažiuojant jam suskamba telefonas. Jis atsiliepias nusišypso, bet nekalba. Nei vieno žodžio. Tik kai padeda ragelį jis atsisukęs į mane.
„ Po vestuvių mūsų laukia lėktuvas. Skrendame į Italija. Ten mes viska pradėsime iš naujo.“ taria ir vėl nusisuka nuo manęs.
Nieko nesakau. Nes nežinau ką ir atsakyti. Juk aš turiu kitokį planą nei jis. Tik jis menkėja vis labiau ir labiau.
Mums pasiekiant bažnyčia, aš apmirštu. Jaučiu kaip mano kūną palieka siela.
Mums įeinant į ją. Pravirkstu. Tyliai, kad tik aš jaučiu. Kunigui pradėjus, aš apanku nuo ašarų. Ar man pavyks įvykdyti planą?
Pradedu klausytis ką kunigas sako.
„ O dabar galite pabučiuoti nuotaka.“ Aš kaip nuplikyta atšoku nuo jo. Negaliu patikėti, kas tai įvyko. O kur ar sutinki?  Būčiau išrėkus iš visų plaučių, neeeee. Bet manau tai jis numatė.
Man pradėjus eiti iš bažnyčios pamatau kaip jis ištraukia gan didelę sumą pinigų ir įduoda kunigui. O dar sako, kad jie eina Dievo keliu! Nesąmonė. Jie tokie pat demonai.

Mums įsėdant į automobilį mano akys Sustoja prie žiedo kuris yra ant mano dešiniosios rankos. Kada ? Kaip? Ar aš buvau atsijungus visai. Kaip aš nepajutau, kad jis mane palietė. Noriu nusiimti jį, bet pamatau ateinant Antonijų. Nusprendžiu pasilikti, kad nebūtų daugiau pykčiu. Noriu įvykdyti šį planą be kliūčių.
Mums atvykstant į oro uostą nenustembu, kad važiuosime su privačiu lėktuvu.
Įlipusi į lėktuvą atsisėdu į fotelį prie lango, o jis priešais mane. Jo akys vis ant manęs. Niekur kitur jos nenukrypsta.

„ Prisiekiu, kad daugiau taip nepasikartos. Aš nekontroliavau savęs. Aš nedaug ką prisimenu, o ką ir prisimenu, noriu pamiršti. Aš labai labai tavęs atsiprašau“ prakalbsta jis. Bet man nemotais. Gali jis čia man po kojoms patiesti pasaulį, bet jis neištrins to ką aš prisimenu. Tai kur dabar tavo pinigai? Kur jie yra kai labiau žmonėms reikia? Nieko jam neatsakau. Nusisuku į langą.  Padaro taip pat.
Kai mes pakylame atsistoju.
„ Kur čia tualetas?“ paklausiu su viltimi, kad jis čia yra.
 
„ Jis už tavęs. Paeik porą metrų ir pasuk į kairę.“ Jis taria ir vėl nusisuka.
Įėjus į tualetą greitai pradedu ieškoti telefoną. Kai randu bandau jį įjunkti. Nors iš pradžių jis nesureaguoja, o mane varydamas į neviltį. Ima ir įsijungia. Bet jis tai daro labai lietai, kad jos nemetu į siena.
Įsijungus jam aš greitai sumaigau mygtukus ir pridedu telefoną prie ausies, bet supratus, kad jis gali išgirsti padedu ragelį. Greitai susirandu žinutės ir parašau ilga žinutę papasakodama viska kas yra svarbiausia, nes man atrodo ji žino, kad esu dingusi. Ji turi žinoti, nes ji mane ir įvėlę į šį košmarą.
Prie durų pasigirsta jo balsas.
„ Ar viskas gerai ? Kodėl taip ilgai?“ jis paklausia su nerimu.
„ Taip viskas gerai tik aš su ilga suknelę ir čia mažai vietos. Tuo ateisiu.“ Greitai jam atsakau bandydama paslėpti po suknele telefoną.
Išėjus greitai atsisėdu ant gal į savo vietą. Nusuku akis į lango. Visą kelionę aš neprakalbu. Nors miegas mane ima, bet negaliu užmigti. Turiu būti budri, nes kitaip mano planas nepavyk.
Mums nusileidus į Italija mane pasiekia šilumos banga. Saulė labai kaitri, visai skirtingas nei aš esu įpratus.
Mums įlipus į mašiną. Greitai pasileidžiame Romos gatvėmis. Kai manau, kad mano planas žlugo, mes greitai išvažiuoja į greitkelį. Vadinasi mes nebusime Romoje. Tik geriau man. Pradedu dairytis miško, bet čia jų nei kvapo. Vien tik laukai. Ir vėl dingsta mano plano dalis. Važiuojame gan ilgai kai suprantu, kad aš žlugus visai. Esu labai pavargus nuo visko. Taip ir norisi užsimerkti ir užmigti amžinai. Bet jos tik užsimerkus pamatau ryškiai raudona kabrioletą. Ir tamsiaplauke mergina už vairo pravažiuojančia pro mums, o vėliau vėl grįžta į savo vieta. Vadinasi ji mus seka, gerai man reikia tik pamatyti mišką. Ir po kelių minučių pamatau mišką ir dar savo pusėje. Mano baimė dingo. Adrenalinas pradėjo lakstyti po visą mano kūną. Suskaičiuoju iki trijų ir atidarius duris šoku....