Tavo prakeismas.

4.Laisvės...

Atsibundu jau po pietų. Vakar naktį kai jis išėjo niekaip negalėjau užmigti. Varčiausi kokias tris valandas kol pavyko nusiraminti. Man reikia rasti išeiti kaip nuo jo pabėgti, nes ilgai taip neištversiu. Turiu įgauti jo pasitikėjimą ir kai bus galimybė sprukti iš čia.
Niekada negalvodavau su galva visada pasiduodavau jausmams, bet sutikusi jį supratau, kad tik protas gali man padėti išsigelbėti .

Atsikėlusi nuėjau į vonią. Išsivaliau dantis ir persišukuoju plaukus. Juos palėku palaidais. Nueinu į drabužinę ir užsidedu laisva iki kelių siekiančia suknelę. Jos šviesus mėlynumas paryškina mano mėlynas akis.

Išėjus iš drabužinės nueinu iki lentynos ir pasėjamu knygą. Atsisėdu ant lovos ir pavartau ją. Pakeliu akis į laikrodį kuris kaba priešais lova. Jis rodo puse dviejų dienos. Turėtu Rosalina tuoj atnešti pietus, tiksliau man pusryčius.

Po kelių minučių išgirstu spynos spragtelima ir pro duris įeina Rosalina.
„Labas rytą, brangutę! Kaip saldžiai miegojote?“ taria su didelę šypsena veide.
„ Labas rytas ir jums. Labai saldžiai.“ Pasakau kaip visada tik šįkart tai būną sumeluota.“ O pas kažką labai gera nuotaika. Ir kodėl taip?“ Tariu kai ji nenustygsta vietoje. Pirma karta, kokia aš ją matau.

„ Turiu labai gerų naujienų!“ ji prieina arčiau manęs ir paliečia mano ranką.“ Vaikelį, Antonijus paleidžia tave“ tai išgirdus pašoku iš vietos. Pagaliau tai įvyko, pagaliau aš laisva. Tikriausiai suprato, kad padarė didelę klaidą su manimi nusidėdamas.

„ O dieve kokia aš laiminga!“ sušunku iš džiaugsmo.“ Kada galėsiu važiuoti mano?“ einu prie reikalo.

„ Oi ne vaikelį, jis tavęs nepaleidžia visai.“ Ištaria ji. O aš pajuntu kaip mano širdis krenta į bedugnė. „ Jis tave paleidžia iš kambario, vaikelį. Galėsi vaikščioti po visus namus ir nueiti į sodą. Aš matau kaip tau trūksta  šviežio oro.“ Taria ji prisėsdama ir žiūrėdama į balkono pusė.

„ Tu juk supranti, kad man trūksta kitokios laisvės nei tu apibudinai. Man reikia laisvės kuria turėjau prieš patekdama čia. Tos laisvės, kuria jutau prieš jam pasirodant į mano gyvenimą.“ Tariu nuleisdama akis į mūsų rankas.

„ Žinau, kad tai ne tas pats ką turėjai, bet pažiūrėk iš geros pusės, tau nereikės daigiau pūtį šiame kambaryje. Nuo šiandienos galėsi įkvėpti šviežaus oro į plaučius ir nebereikės man pasakoti kokie kvapai vyrauja sode.“ Tarius sukikena.

Kokios dar geros pusės. Jos net nebūtų jei šioje situacijoje nebūčiau aš. Noriu grįžti mano, noriu apsikabinti tėvus, noriu trenkti seseriai už jos verksmus dėl vaikinų.
Noriu vėl pajusti laisvė, laisvė kurios nebranginau.

„ Oi, užsiplepėjome, brangutė. Atėjau pasakyti, kad nuo šiandien ne vien gausi šiokia tokia laisvė, bet ir naujas taisyklės. Nuo šiandien tu valgysi valgomajame su Antonijumi. Taigi leiskis į apačia.“ Tariusi ji atsistoja ir prieina prie durų. “Oi, prisiminiau, kad tu nežinai kur eiti.“ Taria ji ir atsisuka į mane. „ Išėjus iš kambario pasuk į kairė. Paėjus truputį pamatysi laiptus. Nulipk jais. Atsidursi koridoriuje. Pamatysi tris duris. Tiesiai prieš tave bus durys, kurios veda į valgomąjį.“ Tarius ji vėl nusišypso ir išeina.
Tik šįkart neišgirstu spartėjimo spynos.

Aš visai nenoriu ten eiti. Nenoriu su juo sėdėti prie vieno stalo. Nenoriu į jį net žiūrėti. Jis man šlykštus. Išvis nenoriu čia būti. Ir kodėl turėjo man tai nutikti?

Nusileidžiu laiptai žemyn ir sustoju prie durų. Tiesiu savo ranką prie durų rankenos, bet ji sustoja. Dvejoju. Nežinau ką man daryti. Bet suprantu norint man pabėgti turiu su juo susidraugauti.

Įėjusi į valgomąjį pamatau gan didelį pagal kambarį apvalų stalą. Nors kambarys yra gan mažas. Prie vienos pusės sėdi jis prie kitos pusės yra laisva  kėdė, kaip suprantu skirta man. Jis skaito kažką plačiatėje, bet man tik įėjus jo akys pakyla. Jo veide pasirodo plati šypsena.
„ Labas rytas amore mio“ prakalbsta pirma jis. Užsikišu plaukus už ausų ir pasisveikinu su juo irgi. „ labas rytas“ tarius prieinu ir atsisėdu prie stalo. Jo akys manęs nepaleidžia nei minutės. Darosi vis nejaukiau.
„ Kaip šiandien miegojai?“ paklausia jis vėl.
„ Kaip kūdikėlis.“ Tariu ir nusišypsau. Dieve jei tik kas žinotu kiek man pastangų ir nervų tai kainuoja.
Jis vėl nusišypso, o aš  užsimanau taip tą jo šypseną pagražinti peiliu, kad net nagus niežti. Tik jo laimei ant stalo jo nėra. Man net tiktu ir šaukštas, nes pyktį kurį aš jaučiu ant  jo varo mane iš proto.
Jis dar žiojasi kažką sakyti, bet mano laimei ateina Rosalina su dvejomis lėkštėmis ir stalo įrankiais.  

Jei padėjus ant stalo mūsų patiekalus. Antonijus susiraukia truputį kai pažiūri į mano lėkštę.
„ Kas pas ją lėkštikėje. Aš juk sakiau, kad mums pagamintum Arugula and Roasted Fruit Salad with Panettone Croutons, o ne... kas čia ir bebūtų“ taria jis irzliai kalbėdamas su ja.
„ Tai balandėliai“ taria ji, bet pamačius, kad jis nesupranta ji pradėta aiškinti.“ Tai lietuviškas patiekalas. Panelė nieko kitko nevalgo, išskyrus savo tradicinius patiekalus. Ir iš vis žinai kaip man buvo sunku suspieti paruošti jums abiems.“ Pamosikuoja ranką ji. „ Abu per daug išlepenti ponai. Jums reikėtu gerai pabadauti, tai valgytumėte viską.“ Taria ji supykusi. Aš net nežinau kur dėti savo akis iš gėdos, o Antonijus nusišypso jai.
„ Ačiū tau už pastangas. Aš nežinojau, kad tau taip buvo sunku. Bet nesijaudink, po MŪSŲ vestuvių mes persikraustysime atgal į Italija. Ten turėsi keletą tarnų, kurie tau padės.“ Aš iškart pakeliu akis į jį, kai išgirstu apie vestuvės. Vos nenukrentu nuo kėdės.Kokias dar vestuves? Kieko? Ko kiek dar mūsų? Aš tikriausiai sapnuoju? To tikrai tikrame gyvenime nebūna. Negali būti, nes kitaip aš žlugusi.

Aš privalau pabėgti nuo jo iki vestuvių.

„ K..a..da mū..sų vestuvės?“ sumikčioju, nes net mano lūpos negali to suprasti.
„ Už savaitės meilė mano“ atsako jis pabučiuodamas mano ranką.

Prisiekiu aš tavo būsimas prakeiksmas.